Narbutas rašo, kad Jeronimas Prahiškis apie 1405 m. grįždamas į tėvynę parsinešė Viklifo raštus. Jeronimas Prahiškis jiems atsakęs, kad krikštyti antrą kartą nedera, kad pakanka juos išmokyti tikrojo tikėjimo, išpažįstamo Romos bažnyčioje. Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti.
Tie\nsa, aukštasis dvasininkas gėdingai nužudė lordą, bet įpūtė po\nlaiko pelenais rusenančią kitatikybės ugnį, iš kurios pamažu\nįsidegdamas gaisras vėliau pridarė daug bėdos Vakari} bažny\nčiai. Štai iš šito židinio Jeronimas pasiėmė ugnies, kadangi,\napie 1405 metus grįždamas tuo pačiu keliu į tėvynę, parsinešė\nnelaiminguosius Viklifo raštus. Tenai nors tarėsi su Husu, sa\nvo mokytoju ir bičiuliu, tokiu pat patrakėliu teologu, vis dėlto,\nšiek tiek vėliau vykdamas per Lenkiją į Vieną, visiškai neatsi-\nskleidė su ta naujiena lenkų kunigams, bet, atrodo, jau buvo\nįtariamas.
Tenai nors tarėsi su Husu, sa\nvo mokytoju ir bičiuliu, tokiu pat patrakėliu teologu, vis dėlto,\nšiek tiek vėliau vykdamas per Lenkiją į Vieną, visiškai neatsi-\nskleidė su ta naujiena lenkų kunigams, bet, atrodo, jau buvo\nįtariamas. O Konstancos susirinkime klausimas, kodėl Lenki\njoje skleidęs Viklifo mokymą, vis atsakinėjo, kad tame krašte\napie tai net neužsiminęs. Lygia dalia, kai bažnyčios tėvai jį su\nsirinkime klausinėjo, kodėl tą mokymą dėstęs, klaidinęs ką tik\natverstus ir pakrikštytus katalikus, atsakinėjo, kad, keliauda\nmas po Lietuvą, radęs nemaža čiabuvių, priimtų į Romos baž\nnyčią, kurie seniau buvo pakrikštyti pagal kažkokį rusų tikėji\nmą, o iš šio tikėjimo pereinančius buvo įprasta krikštyti antrą\nkartą, tad Aleksandras Vytautas ir vietos vyskupai klausę jį\n398\n\n## Puslapis 398\n\npatarimo, nes abejoję, ar tie žmonės tikri krikščionys, ar ne;\njis jiems atsakęs, kad krikštyti antrą kartą nedera, kad pakan\nka juos išmokyti tikrojo tikėjimo, išpažįstamo Romos bažny\nčioje.
Paskui aptiko šventąjį mišką; kuris jo medis buvo didesnis, tas buvo laikomas labiau garbintinas. Čia Jeronimas ilgai mokė žmones, aiškino jiems šventąsias tikėjimo paslaptis, o mišką liepė iškirsti. Žmonėms atėjus su kirviais, neatsirado nė vie no, kuris būtų išdrįsęs prisiliesti geležimi prie šventojo me džio.