Narbutas rašė, kad Foigto studijose nagrinėta jūros užlieta Vitlandija su kaimais ir Liubeko pirklių pastatytu Lipsos uostu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 186
1669 metais didžiulė audra visiškai išgriovė šio pastato sienas. 189 Ne mažiau įdomios yra pono Foigto studijos apie pradingusią, jūrai užliejus, Vitlandijos žemę, taip pat po tos pačios gamtinės revoliucijos, kuri Memelio vagą pavertė marių dalimi. Tai buvęs tankiai gyvenamas, gana platus kraštas, kur driekėsi nemažai kaimų, Liubeko pirklių pastatytas uostas, vadinamas Lipsa, ir daug kitų; apie tai rašo šis istorikas savo veikale2, o kiti istorikai apie tai neužsimena nė žodžiu.
Narbutas pašaipiai perteikė Reinchardo, paremto Foigtu, teiginį, kad Stavanija buvo į pietus nuo Galindos ir Sūduvos ir priklausė Lenkijai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 273
Tačiau vokiečių senovės tyrinėtojai prirašė nemažai darbų, kurių daugelis tiesiog juokingi, o kiti visiškai nereikšmingi. Naujausias yra Reinchardo teigimas, paremtas pono Foigto1 2; pasak jo, Stavanija buvusi į pietus nuo Galindos ir Sūduvos ir priklausė Lenkijai, nes ten yra vietovardžių Stabinas, Staviškės. Tai bent etimologinių išvadų pagrindas!
Narbutas teigė, kad Foigtas pasiklydo prielaidose apie skirių ir hirių gentis ir padarė visiškai netaiklių išvadų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kom piliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.