S. Stanevičius kritikavo J. Lasickio knygutę apie žemaičių dievus, nes joje paprasti kalbos žodžiai esą paversti dievų vardais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 58
, Stanevičius\nsu pagrindu kritikavo J. Lasickio knygutę « apie Žemaičių dievus »,\nkurioje paprasti kalbos žodžiai esą padaryti dievų vardais^41. Tik\nprieš 20 metų, metodiškai tyrinėjant^42 , buvo akivaizdžiai matyti,\nkad Stanevičius buvo pradėjęs moksliniu atžvilgiu teisingai statyti\nklausimus.
Narbutas nurodo, kad pavadinimas „Burtininkė“ yra Lasickio mitologijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 303
Burtininkė (Burte)\nLietuvių barde - Burtyniczka. Sakydavo eiles ir dainuoda\nvo įvairias dainas, taip pat pranašaudavo (burdavo). Tas pava\ndinimas yra Lasickio mitologijoje.
Narbutas nurodo, kad Lasickis trumpai paminėjo paprotį parsinešti pirmąjį rugių pėdelį prieš rugiapjūtę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 332
Papjumenė (Papiumene)\nPjūties šventė. Ji švenčiama liepos mėnesį, pradėjus rugiap\njūte, kai saulė įžengia į dangiškojo Liūto ženklą. Lasickis trum\npai pamini, kad šeimininkas, nupjovęs patį pirmąjį pėdelį ru\ngių, parsinešdavo jį namo ir rytojaus dieną prasidėdavo ru\ngiapjūtė.
Narbutas rašo, kad Lasickis paliko žinią apie sūduvių bendrą derliaus nuėmimo šventę su aukomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 334
Žemdirbių šventė baigiasi vėly\nvą naktį vaišėmis, muzika, dainomis. Tačiau senovėje, be šito\nprivataus, kiekvienam šeimininkui įprasto šventimo, būdavo\nviso kaimo arba valsčiaus bendra šventė, visiems ūkininkams\n333\n\n## Puslapis 333\n\nvisiškai nuėmus derlių; tuo metu būdavo atnašaujamos au\nkos. Tokią žinią Lasickis paliko mums iš savo duomenų apie\ntai, ką buvo pastebėjęs prūsų tautoje sūduviuose.
Narbutas Lasickį vadina šių apeigų liudytoju ir teigia, kad Lasickis pridūrė apie atpildą už tikėjimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 340
Vaižgantas mums bus maloningas, nes Baniutė, mū\nsų kaimo gražiausia mergelė, be rikto išstovėjo ant vienos ko\njos“. Lasickis, šių apeigų liudytojas, priduria, kad už tikėjimą\nsulaukdavę atpildo. Yra ir kitokių padavimų, kuriais pasinau\ndojome šiame aprašyme.
Narbutas rašo, kad Lasickis pateikė po Ilgių šventės atliekamų mirusiųjų pagerbimo apeigų aprašymą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 387
Tai visiškai primena Antikos žmonių\nCircumpotatio (gėrimą ratu), kurį su tokiomis pastangomis So-\nlonas bandė išnaikinti Atėnuose, o decemvirai - Romoje. Be\nšitų iškilmių, kiekviena šventė, išskyrus Rasos šventę, baigda\nvosi minėjimu mirusiųjų garbei: Lasickis iš savo žinių pateikia\napeigų mirusiųjų garbei, atliekamų po Ilgių šventės, aprašymą.\nTa diena vadinasi Vėlinės bene dėl to, kad ją švęsdavo visas kai\nmas visiems savo mirusiesiems pagerbti.
Narbutas naudojosi 1823 m. Vilniaus periodikoje išspausdintu lenkišku Jono Lasickio mitologijos vertimu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 502
Istorikas naudojosi ir lenkišku vertimu, dar 1823 metais išspausdintu Vilniaus periodikoje (Mi tologija Jana Lasickiego Polaka, o bogach Zmu- dzinów i innych Sarmatów. Z laciñskiego tlumac- zenie Adama Rogalskiego // Dziennik Wileñski. - 1823. - T. I, III. - S. 248-255; 398-406).
Jonas Lasickis atsistodavo ant kėdutės veidu į duris, o visi dalyvaujantys nukreipdavo veidus į ją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 34
Viduryje erd vios trobos arba klojime statydavo kėdutę arba aukštą kilno jamą suolą, gražioji aukotoja baltais drabužiais, su vainikėliu ant galvos prisij u ošdavo prijuostę, į kurią pridėdavo paplotė lių, vadinamų sikies. Tada su ceremonijomis išvesta j trobos vidurį, ji atsistodavo ant kėdutės veidu į duris, o visi dalyvau jantys nukreipdavo veidus į ją. Mergina, stovėdama ant kėdu tės ant dešinės kojos, kairiąją truputį pakėlusi, kairiojoje ran koje laikydavo ilgą šiaudų spalvos kaspiną, kurio galą iškelda vo virš galvos, o dešiniojoje - taurę su alumi.
Jonas Lasickis atsistodavo ant kėdutės veidu į duris, o visi dalyviai pakeldavo veidus į ją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 337
Erdvios trobos viduryje arba klojime statyda vo kėdutę arba aukštą kilnojamą suolą; gražioji aukotoja bal tais drabužiais, su vainikėliu ant galvos, prisijuosdavo prijuos tę, į kurią pridėdavo paplotėlių, vadinamų sikies. Tada, su ce remonijomis išvesta i trobos vidurį, ji atsistodavo ant kėdutės veidu į duris, o visi dalyviai pakeldavo veidus į ją. Mergina, ant kėdutės stovėdama ant dešinės kojos, kairiąją truputį pa kėlusi, kairiojoje rankoje laikydavo ilgą šiaudų spalvos kaspi ną, kurio galą iškeldavo virš galvos, o dešiniojoje - taurę su alumi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
324 ## Puslapis 324 9. Gruodis (Sijkis) turi reikšti smarkius šalčius. Lasickis Sikies vadina apeiginius aukų atnašavimo paplotėlius; gali bū ti, kad tas pavadinimas veikiau kilęs iš tų aukojamųjų paplo tėlių, kadangi šį mėnesį būdavo dažnai aukojama.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šitos pačios maldos, matyt, vers tos iš eiliuotos giesmės, pradžią Lasickis pateikia tokią: „Tu išvarai žiemą, parneši malonų pavasarį, su tavim ima žaliuoti laukai ir sodai, su tavim sužaliuoja miškai ir miškeliai...“ At kalbėjus maldas, viena po kitos atnašaujamos aukos: pirmoji Pergrubei; antroji Perkūnui, kad jis sulaikytų griausmą, krušą, žaibus, lietų, audras ir visas žalingas atmosferos permainas ir nukreiptų jas nuo Lietuvos žemės; trečioji šviesos dievui Švais- tikui, idant teiktųsi skaisčiai ir maloniu veidu apšviesti javus, pievas, daržus ir visokius gyvulius; ketvirtoji Pilvytei, kad leis tų pripildyti klojimus laimingai nuimto derliaus; toliau iš eilės vienuolikai dievybių, o iš viso penkiolikai pirmaeilių dievų at 327 ## Puslapis 327 našaujamos aukos, kaip tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris priduria: „O jeigu pereitais metais buvo blogas javų derlius, tuomet, išpažinę savo nedorybes, kad to užsitarnavo už nuo dėmes, prašo Aušlavį, ligonių ir luošių dievą, idant tarpinin kautų prašydamas kitų dievų - Pergrubės, Perkūno, Švaistiko, Pilvytės, kad ateinančiais metais būtų jiems maloningesni“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Istorikas turėjo omenyje Jono Lasickio (Pasieki, La- sicius, 1533 ar 1534 - po 1599) traktatą „Apie že maičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių die vus“ (Lasicius Polonus Johannes. De diis Samagi- tarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum //Michalo Lituanus. De moribus Tar tarorum, Lituanorum et Moschorum. - Basileae, 514 ## Puslapis 502 F. 347* - P. 347** P. 350* - P. 350** 1615).