Ignacas Onacevičius

PDF 9

1841 m. jis tapo vienu iš enciklopedinio pobūdžio leidinio Biblioteka Warszawska steigėjų, parašė A. ir J. Sniadeckių biografijas, parengė jų darbų rinktines, parašė apie Barboros Radvilaitės gyvenimą, Lenkijos istoriją ir enciklope­ dinį leidinį Senovės Lenkija. Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko­ perniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini­ mus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį. Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­ torinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­ rašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos mokslo būklę.

PDF 10

Pirmoji knygos dalis užbaigia­ ma 1430 m. - Vytauto Didžiojo mirtimi. Kita vertus, pirmoje dalyje apžvelgiama ne vien Vilniaus miesto istorija, bet ir ben­ dra ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. Veikalo pra­ tarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig­ nui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui Malevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos.

PDF 27

Tačiau jaučiu malonią pareigą prisipažinti sa­ vo skaitytojams, kam iš mokslo vyrų, rėmusių mane užsibrėžus šį tikslą, esu dėkingas. Tai buvęs Vilniaus Universiteto profeso­ rius, o dabar Kijeve vadovaujantis Teisės katedrai, Ignacas Dani­ la vičius, kuriam Lietuvos istorija ir teisės mokslas jau tiek skolin­ gi, mielai perleidęs man svarbius savo užrašus apie mažiau žinomas Vilniaus miesto privilegijas, vos tik jam pasisakiau keti­ nąs rašyti šio miesto istoriją. Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ig­ nacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias.

PDF 10

Pirmoji knygos dalis užbaigia­ ma 1430 m. - Vytauto Didžiojo mirtimi. Kita vertus, pirmoje dalyje apžvelgiama ne vien Vilniaus miesto istorija, bet ir ben­ dra ikikrikščioniškos Lietuvos valstybės istorija. Veikalo pra­ tarmėje M. Balinskis dėkoja istorikams Ignui Danilavičiui ir Ig­ nui Onacevičiui už pagalbą istoriniais dokumentais, Pranciškui Malevskiui už gausius išrašus iš Lietuvos Metrikos.

PDF 135

Tūkstančiui rinktinių anglų\n21\nTo įsidėmėtino žygio į Vilnių apra­\nšymą nepasirašę įdėjome į 1829 metų \nDziennik Wileński Nr. 1. Dabartinis \niš tiesų visiškai skiriasi nuo pirmes- \nniojo, kurio klaidas stengėmės ištai­\nsyti, remdamiesi naujais, vėliau ap­\ntiktais šaltiniais, būtent: F o i g t o \nnaujai išleistos Prūsijos istorijos T. V \nir pastabomis, kurias mums itin ge­\nranoriškai pareiškė mokslininkas \nLietuvos istorijos žinovas Ignacas \nOnacevičius.

PDF 9

1841 m. jis tapo vienu iš enciklopedinio pobūdžio leidinio Biblioteka Warszawska steigėjų, parašė A. ir J. Sniadeckių biografijas, parengė jų darbų rinktines, parašė apie Barboros Radvilaitės gyvenimą, Lenkijos istoriją ir enciklope­ dinį leidinį Senovės Lenkija. Be to, rengė astronomo Mikalojaus Ko­ perniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsimini­ mus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį. Istorikas Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti is­ torinių dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių Ordino archyvo, pa­ rašė M. Balinskiui laišką, kuriame apibūdino liūdną istorijos mokslo būklę.

PDF 307

Protasevičiaus pėdomis sekė ir \njo įpėdinis Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila, vė­\nliau kardinolas; jis nusipelnė Vilniui ir visai diecezijai iš vys­\nkupo dvaro pajamų 1582 metais įkurdamas svarbią mokyklą \ndvasiškai jaunuomenei lavintis, vadinamą seminarija59.\nLietuvai paskirtas Tribunolas ir 1581 metais Vilniuje iš­\nkilmingai įvesdintas išlaisvino karalius nuo varginančio\n57\nVisas Vilniaus universiteto fundaci­\njos privilegijas kartu su atitinkama \npopiežiaus bule galima perskaityti \nveikale „Stepono Batoro valdymas\", \niš Albertrandžio rankraščių, rūpestin­\ngai profesoriaus Onacevičiaus \nišleistų Varšuvoje, 1823 m. Il t.

PDF 27

Tai buvęs Vilniaus Universiteto profeso­ rius, o dabar Kijeve vadovaujantis Teisės katedrai, Ignacas Dani­ la vičius, kuriam Lietuvos istorija ir teisės mokslas jau tiek skolin­ gi, mielai perleidęs man svarbius savo užrašus apie mažiau žinomas Vilniaus miesto privilegijas, vos tik jam pasisakiau keti­ nąs rašyti šio miesto istoriją. Įgudęs lietuvių istorijos žinovas Ig­ nacas Onacevičius su retai sutinkamu palankumu atidavė man savo pastabas ir įdomias žinias, tam darbui pritinkančias. Moks­ lininkui ir gerbiamam bičiuliui Mikalojui Malinovskiui dėkingas už galimybę lengviau prieiti prie neišpasakytai vertingų istorijos turtų, sudėtų Radvilų archyve Kardinalijoje, o išsamiomis ir vi­ sapusiškomis mokslo žiniomis pagarsėjęs Pranciškus Malevskis, senosios Lietuvos Metrikos padalinio, priskirto Senato Trečiajam departamentui, viršininkas, mano medžiagos rinkiniams iš mi­ nėtos Metrikos parūpino gausių išrašų apie Vilnių.

PDF 6

Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galė­ jo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“. Tuo me­ tu susidomėjimas istorija buvo didelis, Vilniaus universitete dėstė Joachimas Lelevelis, Ignotas Danilavičius, Ignotas Ona­ cevičius. Adomo Mickevičiaus draugai filomatai ir filaretai su­ sirinkimuose diskutavo apie krašto praeitį, liaudies padavimus ir dainas, kuriose jie atsekdavo sustingusius praeities pėdsa­ kus.

PDF 144

Didelė dalis gyventojų žuvo per kautynes prie Žemuti­ nės pilies, o kiti, netekę prieglobsčio ir mieste, ir aplinkinėse pilyse, kryžiuočių nuožmiai nudriokotose, iš­ sibėgiojo po visą kraštą36. Pats miestas tiesiog visai sunai­ kintas, Kreivoji, arba Žemutinė, pilis, išskyrus mūrinę da­ lį, sudeginta; Aukštutinė tvirtovė pagaliau per daugybę išardų susilpninta; tiktai neįveikiamas Moskoževskis su dar ir Onacevičiaus pastabą, prie Hlebovičiaus Vytauto gyvenimo aprašymo. Prūsai savo nuostolius nurodo, esą tik 30 žmo­ nių netekę, kas visiškai prieštarauja tikrovei.

PDF 4

Kaip paste­ bėjo Zenonas Ivinskis, Daukanto laiškai, šiek tiek vėliau rašyti Teodorui Narbutui, „parodo jo neblo­ gą orientaciją ano laiko Lietuvos istorijos moksle"1. Suprantama, ši orientacija ne staiga atsirado, ji iš­ augo iš studijų universitete, ypač sekant profeso­ rium Ignotu Onacevičium, kuris daug dėmesio skyrė šaltinių ir literatūros pažinimui. Lyginant su kitais Daukanto istorijos veikalais, „Istorijoje Žemaitiškoje" išvardijama daugiausia pa­ naudotų leidinių.

PDF 56-57

Bene pirm ieji apie šias problem as viešai prabilo Dionizas Poška ir Ignotas O nace­ vičius. D. Poškos mintis jau aptarėm e kiek anksčiau ir kiek 54Kraszewski J. I. Wilno od początkovv jego do roku 1750. - T. I. - Wilno: nakladem i drukiem Jozefą Zawadzkiego, 1840. - S. XIV-XV. 57 kitame kontekste55, todėl šiandien kiek ilgiau sustokime prie Vilniaus universiteto profesoriaus I. Onacevičiaus svarsty­ mų, juolab, kad vėliau visa tai jau privačiai jis pakartojo ir korespondencijoje T. N arbutui56