Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
111 ## Puslapis 109 trauką: „Vienas aukšto laipsnio karininkas ir malonin gas pažįstamas, kilęs iš mano buvusios parapijos, pasku tinio turkų karo su rusų kariuomene metu lankėsi Ma žojoje Tartarijoje ir, jo teisingumu neabejoju, suteikė man šių žinių: Belgorodo totoriai, gyvenantys stepėse prie Juodosios jūros Limano įlankos, į kurią įteka Dnepras, tarp Bugo ir Berečano upokšnio, šiapus Očakovo, visiš kai skiriasi nuo kitų totorių tiek papročiais, tiek ir kalba, kuri labai panaši į latvių taip, kad lyviams ir kuršiams, jų pačių nuostabai, ji yra suprantama. Ar mūsų latviai kažkada išėjo iš tų užkampių, ar buvo ten nuvesti toto rių antpuolių metu, — negaliu spręsti“1. Nei viena, nei antra, nes Gvaninis nedviprasmiškai teigia: „Ant uolos yra moliu apdrėbta pilis, kurią vadina Klerkei, arba Bia- lohrod, nuo to jie vadinasi Kerkelio, arba Belgorodo to toriais“2.