Narbutas Faterį mini tarp istorikų, kurie kėlė abejonių dėl padavimo apie krivį. Pasak Narbuto, Fateris Dusburgiečio žinią apie krivį laikė nesusipratimu dėl rusinų, latviškai vadinamų krieviais. Fateris išspręsdavo privačių asmenų ir žemių arba vienos genties atskirų kaimų ginčus.
Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tikrųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais? O kodėl apie krivį nieko nemini Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, apie šalį, kurią krivis valdė? Būtų galima manyti, kad Livonijoje nebūta jokio krivio pėdsako; net galima tvirtinti, kad Dusburgietis, klysdamas, jog Prūsijos krivio valdžia buvo taip labai paplitusi, tuo labiau norėjo matyti Livoniją klausančią jo įsakymų, kuo labiau stiprėjo ir įgavo didesnę reikšmę jo lyginimas su popiežiumi; žinoma, galima būtų tiesiog prisipažinti, kad joks Prū 7 Atvirkščiai, Strijkovskis apie tai rašo daugiau už prūsų ir latvių kroninininkus, nes jis po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo papasakoti ir daugiau smulkmenų.
Taigi Krewe-Krewejto reiškia visų žynių vyriausiąjį žynį. Jo asmeninis autoritetas buvo labai didelis, jo sprendimai tapdavo įstatymais, pamokymai - tikėjimo tiesomis. Kiekvienas, kuris galėjo jį pamatyti ir gauti iš jo laimingos ateities pažadą, tikėjosi sulauksiąs laimės gyvenime ir po mirties; jis išspręsdavo privačių asmenų ir žemių arba vienos genties atskirų kaimų ginčus.
Patvirtina taip pat iš dalies skandinavų, iš dalies kaimyninių tautų - pamarėnų, lietuvių1 ir kitų vienodumas ir atitinkamas panašumas. Negi tarp tų žinių, kurias sėkmingai išlaikė aiškūs šaltiniai, turėtų būti istorinė pasaka, išmonė apie vyriausiąjį žynį? Argi galima tikėti kitais tos kronikos skyriaus skirsniais, o tik vienintelį krivį laikyti tuščia kronikininko fantazijos išmone? Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis turėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasakojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine.
Dusburgiečio kronikos žinia apie krivį, pasak Faterio (ci tuota vieta), „paremta veikiau nesusipratimu, kilusiu iš to, kad taip vadinosi rusinai, dar iki šiol latviškai vadinami krieviais“.
Dusburgiečio kronikos žinia apie krivį, pasak Faterio (cituota vieta), „paremta veikiau nesusipratimu, kilusiu iš to, kad taip vadinosi rusinai, dar iki šiol latviškai vadinami krieviais“.
Pasiremsime tiktai Faterio, Lindės ir Bole- 25 . no studijomis , kuriose gramatikos argumentais ir logiškų dalykų nagrinėjimu patvirtinama, kad būdavo pasiskolinami ne tik žodžiai ir sintaksė, bet ir pasinaudojama formomis bei visa susiformavusios kalbos tobulybe, laimingai perimta dar pačioje užuomazgoje, perimta tautos, gyvenusios esant malo- 24 Skaityk kunigo Bogušo studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. 25 Šiuo klausimu skaityk Majevskio-Skorochodo studiją (Varšuva, 1816. - P. 8). Sanskrito gramatika ten pat, p. 4 (Varšuva, 1828). 441 niems visuomeniniams ryšiams, bėgant jaunatviško pasaulio palaimingiems amžiams, tyrų, nei žiaurumo, nei barbariškumo nepagadintų papročių prieglobstyje