Pasak Narbuto, Fateris Dusburgiečio žinią apie krivį laikė nesusipratimu dėl rusinų, latviškai vadinamų krieviais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 420
Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tik rųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais? O kodėl apie krivį nieko nemini Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, apie šalį, kurią krivis valdė? Būtų galima manyti, kad Livonijoje nebūta jokio krivio pėdsako; net galima tvirtinti, kad Dusburgietis, klysda mas, jog Prūsijos krivio valdžia buvo taip labai paplitusi, tuo labiau norėjo matyti Livoniją klausančią jo įsakymų, kuo la biau stiprėjo ir įgavo didesnę reikšmę jo lyginimas su popie žiumi; žinoma, galima būtų tiesiog prisipažinti, kad joks Prū 7 Atvirkščiai, Strijkovskis apie tai rašo daugiau už prūsų ir latvių kroninininkus, nes jis po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo pa pasakoti ir daugiau smulkmenų.
Fateris išspręsdavo privačių asmenų ir žemių arba vienos genties atskirų kaimų ginčus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 282
Taigi Krewe-Krewejto reiškia visų žynių vyriausiąjį žynį. Jo asmeninis autoritetas buvo labai di delis, jo sprendimai tapdavo įstatymais, pamokymai - tikėji mo tiesomis. Kiekvienas, kuris galėjo jį pamatyti ir gauti iš jo laimingos ateities pažadą, tikėjosi sulauksiąs laimės gyvenime ir po mirties; jis išspręsdavo privačių asmenų ir žemių arba vienos genties atskirų kaimų ginčus.
Fateris kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 414
Patvirtina taip pat iš dalies skandina vų, iš dalies kaimyninių tautų - pamarėnų, lietuvių1 ir kitų - vienodumas ir atitinkamas panašumas. Negi tarp tų žinių, ku rias sėkmingai išlaikė aiškūs šaltiniai, turėtų būti istorinė pa saka, išmonė apie vyriausiąjį žynį? Argi galima tikėti kitais tos kronikos skyriaus skirsniais, o tik vienintelį krivį laikyti tuščia kronikininko fantazijos išmone? Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis tu rėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasa kojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine.
Fateris po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo papasakoti ir daugiau smulkmenų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 420
Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tik rųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais? O kodėl apie krivį nieko nemini Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, apie šalį, kurią krivis valdė? Būtų galima manyti, kad Livonijoje nebūta jokio krivio pėdsako; net galima tvirtinti, kad Dusburgietis, klysda mas, jog Prūsijos krivio valdžia buvo taip labai paplitusi, tuo labiau norėjo matyti Livoniją klausančią jo įsakymų, kuo la biau stiprėjo ir įgavo didesnę reikšmę jo lyginimas su popie žiumi; žinoma, galima būtų tiesiog prisipažinti, kad joks Prū 7 Atvirkščiai, Strijkovskis apie tai rašo daugiau už prūsų ir latvių kroninininkus, nes jis po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo pa pasakoti ir daugiau smulkmenų.