Erazmas Stela

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Žiūrėk II lentelės 4-ąjį piešinį. Elnias (Elnis) Elnią, tą gyvulį, laikė dievuku fetišu, manydami, kad jis pašalins ligas, ypač epilepsiją. Paimtą iš Erazmo Stelos faktą Hartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji privalėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Alanai buvo skitų blondinų gentis, jie davė pradžią roksolanams; gotai taip pat ¡buvo blondinai, tad nieko nuostabaus, kad galima pastebėti giminingumą (§49). Būtent čia įžvelgė lietuvių kilmės iš alanų pagrindą ir Erazmas Stela, XVI amžiaus pradžioje gyvenęs autorius ir žinojęs apie prūsų kildinijną iš gotų; tai teigė dar Kulmo vyskupas Kristijonas, gyvenęs XIII amžiaus pirmojoje pusėje1. Gerai pažinojęs prūsus ir lietuvius ir įsitikinęs, jog jie negali turėti nieko bendro su keltų pradu, norėjo sutaikyti šią nuomonę, susiedamas kildintiną iš alanų su į šias šalis atėjusių hunų antplūdžiu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Veltui net ir ieškotume tų Ptolemėjo boruskų ar borusų kažkur prie Ritėjų kalnų, nes tokiu atveju įsiveltume į prieštaravimų sūkurį taip pat kaip tie, kuriems šovė į galvą padaryti tokias išvadas. Pirmiausia taip manė Erazmas Stela1**. Jo išvadą pripažino daugelis, ypač Leo2***, kuris net nurodo, kad borusai 523 ar 530 metais persikėlė iš šiaurės į dabartinę Prūsiją.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Erazmas Stela1 viename šaltinyje aptiko žinią, kad tapę galinga tauta litalanai nusprendė surengti žygį į romėnų šalis, bet atrodo, kad Italijos nepasiekė, nes 366 m. kautynėse su sigambriais padėjo galvas. Tai būtent jų likučiai, minėto autoriaus nuomone ir spėjimu, grįždami j šiaurę, užklydo į Prūsiją ir ten įvedė pažangesnę tvarką.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

jei įsigilinsime į pirmus Erazmo Stelos paragrafus, aiškiai liudijančius, jog jis rėmėsi prūsų vyskupo Kristijono kronika ir kitais senovės šaltiniais, kuriuose buvo prūsų tautinių senienų, patekusių į krikščioniškąsias žinias XIII amžiaus pradžioje ar dar anksčiau, jei atsisakysime netaiklių prielaidų apie tautos kilmę iš alanų, paimtų iš to autoriaus asmeninių spėjimų, paremtų tuo, kad istoriniai senovės šaltiniai mi­ 1 Senovinis lotyniškas žodis litus, lėtus, latus (servus, colonus), taip pat senovinis frankų Iii, saksų tat, senovės vokiečių laz turi panašumo į archetipų Lietuva, Litwa. Bet tai tėra tik svetimose kalbose įžvelgiama spėlionė, nesusijusi su tuo, kas yra mūsų (Szafarzyk. Moskwa, 1837. T. 1. Cz. 1. S. 92)*. 261 ni litalanus, arba veikiau lietuvius-alanus, gyvenusius IV krikščioniškosios eros amžiuje, visuomet rasime argumentų, kad maždaug tais laikais tauta jau turėjo Lietuvos pavadinimą

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Atvirkščiai, galima sutikti, kad jie atklydo iki Baltijos jūros pakrančių tais laikais, kai Erazmas Stela nori kildinti lietuvių susiformavimą iš atariu ordos, t. y. IV krikščioniškosios eros amžiuje1.