Dusburgas laikytas aprašomų įvykių amžininku ir patikimu liudytoju apie Gedimino pilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 63
Tačiau atkreipus dėmesį į tai, ką Dusburgas, aprašomų įvykių amžininkas, todėl labiausiai vertas pasitikėjimo, apie tą pilį byloja, ta Hartknocho nuomonė negali atlaikyti. Pirmą kartą jį Dusburgas mini prie 1304 metų (356 lape), pasakodamas, kaip brolis Eberhardas de Virnemburgas nusiaubė Lietuvos valsčių, vadintą Pagraudenef: improvise intravit territorium Lettoviae, dictum Pograuden [netikėtai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, vadinamą Pagraudenę]. Buvo tai Lietuvos ar Žemaitijos ir Prūsijos pasienio valsčius, kuriame stovėjo Gedimino pilis, ir, regis, netoli nuo Garteno, tai yra Gardino, valsčiaus ir pilies, į kurią tuojau po ano atėjo Brandenburgo komtūras Konradas Lichtenhagenas.
Dusburgo kronikoje Junigėda pirmą kartą paminėta aprašant 1291 m. puolimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 223
1291 buvo pulta, Dusburgo kronikoje pirmą kartą paminėta, Junigėda (nuo 1315 ten stovėjo Veliuona), bet, jos nepaėmus, netoliese buvo sunaikinta pilis «Mederaba»^23. Grįždami nuo Junigėdos 1292, kryžiuočiai teriojo sritį pernykščiai sudegintos Aukaimio (« Oukaym ») pilies^24.
Dusburgas prie 1304 m. pirmą kartą paminėjo Pagraudenę, pasakodamas apie Eberhardo de Virnemburgo įsiveržimą į Lietuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 63
Tačiau atkreipus dėmesį į tai, ką Dusburgas, aprašomų įvykių amžininkas, todėl labiausiai vertas pasitikėjimo, apie tą pilį byloja, ta Hartknocho nuomonė negali atlaikyti. Pirmą kartą jį Dusburgas mini prie 1304 metų (356 lape), pasakodamas, kaip brolis Eberhardas de Virnemburgas nusiaubė Lietuvos valsčių, vadintą Pagraudenef: improvise intravit territorium Lettoviae, dictum Pograuden [netikėtai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, vadinamą Pagraudenę]. Buvo tai Lietuvos ar Žemaitijos ir Prūsijos pasienio valsčius, kuriame stovėjo Gedimino pilis, ir, regis, netoli nuo Garteno, tai yra Gardino, valsčiaus ir pilies, į kurią tuojau po ano atėjo Brandenburgo komtūras Konradas Lichtenhagenas.
Dusburgas trumpai paminėjo, kad popiežius Jonas XXII Rygos arkivyskupo Fridricho ir miestiečių prašymu pasiuntė į Livoniją du legatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 108
Kadangi Dusburgas, p. 349, trumpai teužsimena, kad Joannes Papa XXII, ad suggestionem fratris Priderki Ordinis fratrum Minorum Archiepiscopi de Riga et civium ibidem misit ad partes Livoniae duos Legatos [Popiežius Jonas XXII Mažesniųjų brolių ordino brolio Fridricho, Rygos arkivyskupo ir miestiečių prašymu tuo pat metu pasiuntė į Livonijos sritis du legatus]. Tai paakino Jerošiną visą įvykį išdėstyti kaip buvo tikrovėje.
Dusburgietis rašo, kad kroniką surašė apie Ordino brolių karus ir 1326 m. užbaigtą knygą siunčia pataisyti, kad būsimoms kartoms liktų šio žygio atminimas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Sekiau jų pėdomis, nenorėdamas būti nublokštas į gilias tamsybes (Lk 19,20) su tuo tarnu, netikusiu bei nenaudingu ir paslėpusiu pono jam duotą pinigą, todėl surašiau karus, kuriuose sėkmė lydėjo ir mus, ir mūsų protėvius, Ordino brolius, ir sudėjau į šią knygą, kurią štai ir siunčiu maloniai jūsų globai ir maldauju ją įvertinti, nes niekas negali būti savo darbu patenkintas, kad būtų galima pataisyti, jeigu joje kas taisytina, ir kad būtų paskelbta šitaip pataisyta, idant būsimosioms kartoms liktų šio šventojo žygio atminimas. Surašyta ir užbaigta 1326 metais nuo viešpaties įsikūnijimo.
Dusburgas pranešė, kad Gedimino pasiuntinys paneigė valdovo valia siųstus laiškus dėl krikšto.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 105-106
Anot amžininko Dusburgo(c. 352) pranešimo, Gediminas nuleido pas popiežiaus nuncijus, atvykusius į Rygą jo atvertimo reikalų tvarkyti, įžymų pasiuntinį, kuris iš paties valdovo lūpų gavęs pavedimą? dalyvaujant legatams, gausiam būriui dvasininkų ir kitų tikinčiųjų, tvirtu balsu pareiškęs, kad niekados jokie laiškai su karaliaus žinia, jo paties ar jo valdinių krikšto reikalu, jo valia nebuvo rašyti ir nebuvo siunčiami nei popiežiui, nei pajūrio miestams ar provincijoms, turint tikslą juos viešai paskelbti. Pagaliau pridūrė dar tai, kad valdovas savo dievams prisiekė niekada 89 ## Puslapis 106 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS jokių kitų teisių nepriimsiąs ir laikysiąsis tų, kurių jo tėvai laikydamiesi gyveno ir mirė. Tokį Gedimino prisipažinimą minėtasis pasiuntinys pats visos sueigos akivaizdoje stojęs patvirtinob.
Dedikacijoje Petras iš Dusburgo prisistato tų pačių šventųjų įžadų kunigu ir kreipiasi į magistrą Vernerį iš Orzelno.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 33
Gerbiamam vyrui ir Kristuje pasišventusiam broliui Verneriui iš Orzelno, Šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistrui, deramą klusnumą sveikindamas reiškia brolis Petras iš Dusburgo, tų pačių šventųjų įžadų kunigas. Kiekvienam pastabiam žmogui žinoma, kaip kruopščiai ir rūpestingai aiškino praeityje šventieji tėvai stebuklingus mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus darbus, kuriuos jis teikėsi nuveikti arba pats, arba per savo mokinius savo šlovei bei garbei ir dabartinėms bei būsimosioms kartoms pamokyti. Mat jie turėjo omenyje Tobijo (Tob 12,7) žodžius, kad apreikšti dievo darbus yra šlovinga.
1985 m. leidinio įvade Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“ išskiriama tarp svarbių XIII—XIV a. kronikų ir siejama su unikaliomis žiniomis apie prūsus, lietuvius bei jų kovą iki 1330 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus karas prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją, nušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš Dusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos. Tarp jų ypatingą vietą užima Petro iš Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, pateikianti daugeliu atvejų unikalių žinių apie prūsus, lietuvius ir jų kovą prieš Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų agresiją XIII—XIV a. pirmame trečdalyje (iki 1330 m.). Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai.
1985 m. leidinio įžangoje Petras iš Dusburgo apibūdinamas kaip Kryžiuočių ordino brolis kunigas, 1326 m. užbaigęs savo kroniką; nurodoma, kad ji pratęsta iki 1330 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 5
XIV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, Gedimino vyriausybei vedant sėkmingą karinę ir diplomatinę kovą prieš Kryžiuočių ordino agresiją, Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Ordino atžvilgiu. Siekdamas pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir jau kuris metas vedamą karą prieš Lietuvą, parodyti Ordino „nuopelnus“, 1326 m. Ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė savo kroniką ir įteikė magistrui (ji pratęsta iki 1330 m.). Tai oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašė Vytenio įsiveržimą į Ordino žemes.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 35
Ištrauka iš Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ apie Vytenio įsiveržimą į Ordino žemes: „1311 viešpaties metais, per Užgavėnes, Vytenis, Lietuvos karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembą ir Notangą, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu...“
Dusburgas rašė, kad brolių vėliava nuo ryto iki vidurdienio kovojo kalne priešais Gedimino pilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 63
Toliau Dusburgas rašo: Sed vexillum fratrum cum sibi adjuncti petit ä mane usque ad meridiem in monte ex opposito Castri Jedemine ubi dictus comes de Homberg et piures alii nobiles dignitatem militiae susceperunt [Bet brolių vėliava jam prisijungus kovojo nuo ryto iki pat vidurdienio kalne priešais Gedimino e Chroniam Prussiae. f Kojelavičius Pagraudenę vadina apylinkę Žemaitijoje: pograudienb C S 7/7 Samogitia agri.
Dusburgas 1296 m. Vytenį vadino „rex Vithenus“ ir rašė, kad jis surengė žygį į Livoniją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 224
Kronikininkas Dusburgas, kuriam anksčiau Vytenis tebuvo « Lietuvos karaliaus sūnus »^1 , 1296 jau rašė, jog « rex Vithenus » darė žygį Livonijon 1 2. Išskyrus šią kroniką ir keletą įvairių užuominų^3 , kiti bendralaikiai šaltiniai jo nemini.
Dusburgas 1296 m. Vytenį vadino „rex Vithenus“ ir rašė apie jo žygį į Livoniją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 224
Kronikininkas Dusburgas, kuriam anksčiau Vytenis tebuvo « Lietuvos karaliaus sūnus »^1 , 1296 jau rašė, jog « rex Vithenus » darė žygį Livonijon 1 2. Išskyrus šią kroniką ir keletą įvairių užuominų^3 , kiti bendralaikiai šaltiniai jo nemini.
Dusburgietis nurodo aprašysiąs tiek savo matytus įvykius, tiek dalyvių pasakojimus ir patikimų šaltinių liudijimus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 35
Ši knyga šitaip bus sudėta. Pirma, aprašysiu, kuriuo laiku buvo įkurtas Teutonų namų ordinas, kas ir kaip jį įkūrė, antra, kada ir kaip minėtieji broliai atsikėlė į Prūsijos žemę, trečia, apsakysiu karus, vykusius šioje žemėje, bei kitus žygius, pakalbėsiu ir apie tuos, kuriuos pats esu matęs, ir apie tuos, apie kuriuos pasakojo juos matę ir juose dalyvavę žmonės, pagaliau ir apie tuos, apie kuriuos sužinojau iš patikimų šaltinių. Ketvirta, paraštėse surašysiu popiežius ir imperatorius, kurie viešpatavo nuo tų metų, kai buvo įkurtas šis ordinas, be to, kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie jų laikais dėjosi.
Dusburgo kronikoje Junigėda pirmą kartą paminėta 1291 m., kai kryžiuočiai ją puolė, bet nepaėmė.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 223
1291 buvo pulta, Dusburgo kronikoje pirmą kartą paminėta, Junigėda (nuo 1315 ten stovėjo Veliuona), bet, jos nepaėmus, netoliese buvo sunaikinta pilis «Mederaba»^23. Grįždami nuo Junigėdos 1292, kryžiuočiai teriojo sritį pernykščiai sudegintos Aukaimio (« Oukaym ») pilies^24.
Dusburgas trumpai užsiminė, kad popiežius Jonas XXII Rygos arkivyskupo Fridricho ir miestiečių prašymu pasiuntė į Livoniją du legatus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 108
Kadangi Dusburgas, p. 349, trumpai teužsimena, kad Joannes Papa XXII, ad suggestionem fratris Priderki Ordinis fratrum Minorum Archiepiscopi de Riga et civium ibidem misit ad partes Livoniae duos Legatos [Popiežius Jonas XXII Mažesniųjų brolių ordino brolio Fridricho, Rygos arkivyskupo ir miestiečių prašymu tuo pat metu pasiuntė į Livonijos sritis du legatus]. Tai paakino Jerošiną visą įvykį išdėstyti kaip buvo tikrovėje.
Petras iš Dusburgo buvo Livonijos riterių kunigas ir istorikas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 60
Daug kartų iš naujo imdavo garbinti stabus tie, kurių šeimoms pradžią yra davę herulų, gepidų, gotų ar langobardų likučiai, Šie paveldėtus prietarus perduodavo vėlesnėms kartoms. Tadgi Palemonas, iš tokių ir kilęs, nepanaikino Lietuvoje daugelio dievų garbinimo: senąsias apeigas jis dargi papildė naujais prietarais. Jis pirmąją Lietuvos sodybą Romanovą paskyrė vyriausiajam žyniui, turinčiam saugoti tikėjimą; šitai tvirtina prieš keturis šimtmečius surašytame veikale Petras iš Dusburgo, Livonijos riterių kunigas ir istorikas, gyvenęs arčiau anų laikų nei mūsų.
Kita užuomina Dusburgo kronikoje apie Castrum Gedemini [Gedimino pilį] yra prie 1317 m. (1.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64
Kita užuomina Dusburgo kronikoje apie Castrum Gedemini [Gedimino pilį] yra prie 1317 m. (1. 387); anot jos, Ragainės komtūras Fridrichas de Libencelė, su 150 žmonių apgulęs tą pilį, neįstengė jos užimti, o tik sudegino papilį. Trečią kartą šis papilys buvo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad birželio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Aldenburgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis paleido8.
Dusburgas įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 196
Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.
Dusburgas paminėjo Sūduvos valsčių Kirsowia, Kirsnava, esantį tarp Olecko ir Raigardo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
apie ją žinome tik iš Dusburgo paminėto jos valsčiaus, vadinamo Kirsowia, Kirsnava; jis buvęs tarp Olecko ir Raigardo2 3.
Kiekviena provincija dalijosi j mažesnes dalis, atskirus valsčius, teritorijas, kaip jas buvo pratęs vadinti Dusburgas, kartais mažes nes, o kartais didesnes; jos paprastai vadinamos pagal pagrindines vietoves arba savo valdovų pilių vietovar džius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 355
Kiekviena provincija dalijosi j mažesnes dalis, atskirus valsčius, teritorijas, kaip jas buvo pratęs vadinti Dusburgas, kartais mažesnes, o kartais didesnes; jos paprastai vadinamos pagal pagrindines vietoves arba savo valdovų pilių vietovardžius.
Tačiau nei Henrikas Latvis, nei Dusburgas, nei Grunau, nei vėlesni istorikai, nuodugniai nagrinėję kurios nors lietuvių gen ties dalykus, nepastebėjo jokių tamsumo pėdsakų: atvirkš čiai, kiekvienas pripažįsta ir norom nenorom dažnai rašo, jog tai buvo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 189
Tačiau nei Henrikas Latvis, nei Dusburgas, nei Grunau, nei vėlesni istorikai, nuodugniai nagrinėję kurios nors lietuvių genties dalykus, nepastebėjo jokių tamsumo pėdsakų: atvirkščiai, kiekvienas pripažįsta ir norom nenorom dažnai rašo, jog tai buvo draugiškumo ir religinių ryšių į vieną didelę tautą sujungtos gentys, gyvenusios dideliuose plotuose, laisvi žemę dirbę, svetingi ir taikūs žmonės, puoselėję žmonių tarpusavio draugiškumo jausmus ir atlygio anapus kapo viltį; toji tokia gramatiška ir euforiška kalba, tie dievai, mielų įkvėpimų ir širdį jaudinantys ženklai, didieji nemirtingumo paveikslai, — visa tai liudija pirmykštę kilmę iš tautos, pasiekusios gana aukštą civilizacijos lygį ir kažkada gyvenusios apsišvietusio pasaulio kraštuose.