Dlugošas net yra užrašęs žinią, kad Krokuvos ponai, nors bendrai imant, ir norėję savo Jadvygą išleisti už Jogailos, didžiojo Lietuvos kunigaikščio, bet jų tarpe radosi ir tokių, kurių akys buvo nu kreiptos į Vytautą, kaip į „gudresnį“.
Dlugošas net yra užrašęs žinią, kad Krokuvos ponai, nors bendrai imant, ir norėję savo Jadvygą išleisti už Jogailos, didžiojo Lietuvos kunigaikščio, bet jų tarpe radosi ir tokių, kurių akys buvo nu kreiptos į Vytautą, kaip į „gudresnį“.
Todėl ir nenuostabu, kad jis, kiek tai teisinga, yra parėmęs norus mažlenkių didikų, besistengiančių išgaut iš Vengrijos rūmų sutikimą suardyti Jadvygos vestuves su Habsburgu ir atiduoti jaunos ir gražios Jadvygos ranką Lietuvos valdytojui. Dlugošas net yra užrašęs žinią, kad Krokuvos ponai, nors bendrai imant, ir norėję savo Jadvygą išleisti už Jogailos, didžiojo Lietuvos kunigaikščio, bet jų tarpe radosi ir tokių, kurių akys buvo nukreiptos į Vytautą, kaip į „gudresnį“. Gilesnė priežastis, kodėl Jadvygos ranka neatiteko Vytautui, bus buvusi ta, kad Lietuvos savininkas ne jis buvo, o Jogaila.
Dlugošas, nepalankus lietuviams, pasakė apie ¡uos (Lib.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Dlugošas, nepalankus lietuviams, pasakė apie ¡uos (Lib. X. — P. 117) taip: Inter septemtrionales populos obscurissimi, Ruthenorum servituti et tributis vilibus obnoxii, ut cuivis mirum videatur, ad tantam eos felicitatem sive per propriam virtutem, sive per finitimorum ignaviam et desidiam provevectos, ut imperent nunc Ruthenis, sub quorum imperio annis prope mille veluti servile vulgus fuere. Šiuose žodžiuose akivaizdžiai pastebimas perlenkimas visose smulkmenose. Aišku tik tai, kad, remdamasis šaltiniais, konstatavo lietuvių egzistavimą greta slavų, jų kaimynystėje.