Charonas iš Lampsako

PDF 92

Pasak Lasickio, jis buvo žinomas Aukštėjo Visagisčio (Aivc-\nlejas Wissagistis) vardu. Iš šio vardo prasmės pastebime, kad\ntas dievas reiškė tą patį, ką Antikos žmonėms Saturnas. Tas\nsenovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos\nasmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai.

PDF 100

Pasak\nkronikininkų, jis dar vadinamas Szwintestix, Szwaixtiks*. Anot\nKsavero Bogušo, - Jauczobobis B. Mūsų tyrimais, - Lėlius (Lė­\ntus). Lasickis pažįstąjį Gabijos (Gabie) vardu ir pateikia tokių\nduomenų apie jį: „Kai vasara Šlapia ir sunku išdžiovinti javus\nlauke, juos džiovina jaujose ir, nusilenkdami deivei Gabijai,\nmaldauja jos šitokiais žodžiais: „Gabija, dievaite, pakelk garą,\nneleisk kibirkščių ! “ (Gabie Diewajte, pakielk garu, nie lajsk kir-\nbvctu).

PDF 163

Kinai, taip pat japonai turėjo milžiniškų varpų, vadin­\ntų gongais.\nVarpelis (WarpeJis)\nAido, sklindančio ore, dievaitis. Lasickis pasakoja, kad, se­\nnovės lietuvių nuomone, jis sukeldavęs tą griausmą, kuris pa­\nsigirsta ore trenkus perkūnui.

PDF 162

Varpelis (WarpeJis) Aido, sklindančio ore, dievaitis. Lasickis pasakoja, kad, se­ novės lietuvių nuomone, jis sukeldavęs tą griausmą, kuris pa­ sigirsta ore trenkus perkūnui. Tai yra jis buvo atsikartojantis garsas, vadinasi, aidas.

PDF 232

Senovės išminčiai, matyt, norėdami tvirtai įskiepyti žmo­ nėms medžių saugojimo ir puoselėjimo įprotį, teikiantį tiek malonumo mūsų žemiškajam gyvenimui, sukūrė giliamintę mi- lologinę pasaką: esą hamadriadės gyvendavusios medžiuose, kartu su jais augdavusios, kentėdavusios ir užbaigdavusios sa­ vo gyvenimą. Charonas iš Lampsako išsaugojo mums įdomią istoriją apie šį dalyką. Kažkoks Rekas (Rhoecus), kartą apim­ lus gailesčio dėl griūvančio ąžuolo, liepė apkasti jį šviežia že­ me ir paramstyti.

PDF 93

Vokiška rankraštinė J. E R. kronika, apie kurią papasako­ sime žemiau, minėdama šio dievo šventyklą Vilniuje, nurodo atskirą papildymą: „Perkurt, arba Perkurtas, lietuviškai reiškia griaustinį (Donnerschlag); tai buvo tikras lietuvių Jupiteris. Ta­ čiau jis turėjo ne vieną pavadinimą, priklausomai nuo to, koks kultas buvo toje ar kitoje provincijoje. Beje, jį vadino Jeu arba Jeou, o prie Oderio -Jesse“. Lasickis jį dar vadina Pargu.

PDF 107

Kriukis (Krugis) Kalvių dievas arba kažkokia antikinio Vulkano liekana; jis, visuotinai pripažintas geriausiu kalviu ir to amato globėju, Lie­ tuvoje buvo pramintas tautišku vardu, kilusiu išKriugos - kriu­ kio, kablio. Šį vardą mums išsaugojo Lasickis. Tačiau jis pri­ skiria dievui nepritinkančias savybes, paversdamas jį kiaulių globėju, nors jis pats tų gyvulių globėjais laiko visai kitas die­ vybes, tai yra Kremarą (Kremam) ir Priparšį (Priparszas), ir pasakoja, kad kažkokie kalviai Budraičiai (Budrajcis) labai karštai jam meldžiasi.

PDF 140

Atikoje Krono šventė buvo švenčiama Krono garbei he- katombajono (Hekatombeon) mėnesį, kurį anksčiau vadino Krono mėnesiu (Kronius). Užsparinė (Usparinia) Tai buvo žemės ribų deivė, globojanti kampinius kaupus arba sergėjanti sienų neliečiamumą; jų nepažeidžiamumas lie­ tuviams buvo šventenybė. Lasickio, aišku, su klaida užrašyta Aspelenie (Užpelenė), nes tą vardą į lotynų kalbą jis verčia Angularis, taigi turėjo būti Usparinie (Užsparinė) arba Susparinie (Sąsparinė)19.

PDF 145

Valgina (Walgina) Deivė, globojanti naminius gyvulius jų tuklumo bei tinka­ mumo žmonių maistui požiūriu. Ji nulemdavo gyvulių pašaro skalsumą ir saugodavo laikomą mėsą nuo sugedimo. Trumpą žinią apie ją mums išsaugojo tik Lasickis.

PDF 147

Austėja (Austheja) Deivė, bičių ir bitininkystės globėja. Jos buvo šaukiamasi geidaujant iš kur nors atklydusį jaunų bičių spiečių įsivilioti į savo avilius ir dreves. Ji taip pat turėjo galios saugoti bites nuo kenksmingų vabzdžių ir kitų nutikimų. Lasickis jos išsamiau neaiškino.

PDF 34

Viduryje erd­ vios trobos arba klojime statydavo kėdutę arba aukštą kilno­ jamą suolą, gražioji aukotoja baltais drabužiais, su vainikėliu ant galvos prisij u ošdavo prijuostę, į kurią pridėdavo paplotė­ lių, vadinamų sikies. Tada su ceremonijomis išvesta j trobos vidurį, ji atsistodavo ant kėdutės veidu į duris, o visi dalyvau­ jantys nukreipdavo veidus į ją. Mergina, stovėdama ant kėdu­ tės ant dešinės kojos, kairiąją truputį pakėlusi, kairiojoje ran­ koje laikydavo ilgą šiaudų spalvos kaspiną, kurio galą iškelda­ vo virš galvos, o dešiniojoje - taurę su alumi.

PDF 98

Straipsnyje „Stabai“ pamatysime tam tikrą to dievo pa­ veikslą. Latviai, matyt, vaizdavo jį baisų ir nepatrauklų, ka­ dangi dar dabar, norėdami pagąsdinti vaikus, jiems sako: „At­ eina Bubbulis - paims, pagriebs“. Jį taip pat vadino Tiimpus, lik jis visai nesusijęs su Atrimpos, kaip norėtų Stenderis, tai buvo paprastas girtuoklių globėjo epitetas.

PDF 125

Nuo kojų iki pusės kūną gaubia tiršti debesys, tarytum pati kiltų su jais. Jeigu šis paminklas nėra iš stabmeldystės lai­ kų, tai - kaip reiktų manyti - ar jis nepriklauso XV amžiaus pradžiai; neabejotina, kad sukurtas pagal stabmeldišką Per- kūnaitėlės vaizdinį toje epochoje, kai dar prietaringai bijota perkūnijos. Pagaliau reikia manyti, kad Perkūnaitėlės vardas visiškai atitinka antikinių laikų Fulgurą; šiuo vardu romėnai garbino Junoną, žaibų motiną, tardami ją esant saugotoja nuo perkū­ nijos.

PDF 130

1414 metais kunigaikštis Vytautas, gyvendamas Veliuonos pilyje, administ­ ravo tą kraštą, įsteigė Veliuonos vėliavininkų ą, arba apskritį, užrašė bažnyčiai daugiau pajamų. Valdant Žygimantui Augus­ tui, vietos kunigas klebonas Ragauskas (Rogowski) priėmė So- cino tikėjimą, ir toji bažnyčia ilgai priklausė evangelikams re- iormatams. Katalikams ji sugrįžo jėzuitų pastangomis, valdant Zigmantui III.

PDF 141

Todėl kaimiečiai, matydami naktį krentantį lyg žvaigždė ugninį meteorą, sako: kas nors mirė. Ryškiausios žvaigždės ir žmonėms pažįstami jų spiečiai priklauso būtybėms, kurioms gyvenimo dienų niekad nemąžta. Yra padavimas, jog Žemaičiuose buvę septynios deivės par­ kos. Jas vadino Deivėmis Valdytojomis (Dejwe-Walditoje). Pir­ moji verpdavo žmogaus gyvenimą kuodeliu, gautu iš Ukapirmo; ji buvo vadinama Verpėja (Werpentie).

PDF 146

Budintoja (Budintoja) Budėjimui prielanki deivė, pratusi reikiamu momentu pa­ žadinti miegančiuosius. Tik tiek težinome iš Lasickio. Tačiau iš žmonių pasakojimų aiškėja, kad ji buvo Brėkštos priešingybė, kitaip sakant, nekentė tamsos ir miegalių.

PDF 232

Senovės išminčiai, matyt, norėdami tvirtai įskiepyti žmo­ nėms medžių saugojimo ir puoselėjimo įprotį, teikiantį tiek malonumo mūsų žemiškajam gyvenimui, sukūrė giliamintę mi- lologinę pasaką: esą hamadriadės gyvendavusios medžiuose, kartu su jais augdavusios, kentėdavusios ir užbaigdavusios sa­ vo gyvenimą. Charonas iš Lampsako išsaugojo mums įdomią istoriją apie šį dalyką. Kažkoks Rekas (Rhoecus), kartą apim­ lus gailesčio dėl griūvančio ąžuolo, liepė apkasti jį šviežia že­ me ir paramstyti.