Augustas Liudvikas fon Slėceris skaitė formą „satrium“ ir ją lygino su lietuvišku žodžiu „lihtars“. Narbutas svarstė, kad Augustas Liudvikas fon Slėceris galbūt nesilankė prie Baltijos, bet galėjo remtis gerais senovės šaltiniais.
Skitai gintarą vadino sacrium. Šio žodžio galūnė sugraikinta. Slėceris skaito satrium ir tą žodį prilygina lietuviškam lihtars. Tikriausiai jį labiausiai reikėtų lyginti su skilu kalbos žodžiais*.
Taip jūros plotas vis didėjo, ir galima sakyti, jog jūra augo žemės sąskaita, žodžiu, jūra didėjo. Tad tie, kurie pastebėjo fizinių įvykių, lėmusių žemių prie Baltijos jūros dingimą, sakė tikrą tiesą, ir tie, kurie, kaip Melą, teigė, jog Baltijos jūra užgriozta pakrantės salų, kurios vieną sykį panašios į sausumą, o kitą — į archipelagą, sakė taip pat ne mažiau tiesos. Tad kam gi vargšui Melai kaltinti Slėcerį meluojant; jis galbūt nesilankė prie Baltijos, neturėjo tikro supratimo apie Siaurės kraštus, bet galėjo visa nurašyti iš gerų senovės šaltinių, kurie tai žinojo ir, kaip matyti, labai gerai suvokė.
T. Narbutas buvo skaitęs ir XVIII amžiaus pabaigos vokiečių publicisto ir istoriko Augusto Liudviko fon Slėcerio tyrinėjimus, žinojo ir jo nuomonę, jog lietuviai iki pat jų valstybės sukūrimo buvo didelė, galinga, bet barbariška tauta, o Palemonas — išgalvota asmenybė.