Atmesti paminėjimai susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 155
Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lie\ntuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsi\nėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė\nkaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė\njusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos\nLenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin\nkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu\nniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk\nmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi\nsas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal\nsuvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu\ndėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž\ndaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai\nvaldžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė,\nsvetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti\ntulą.
Atmesti paminėjimai pats neturėjo nė vieno didesnio laivo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 162
Vėliau,\nsužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surmi-\nnas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies\nįgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, už\nėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, ne\ndrįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės\nkomtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas,\nkaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos\nkilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš\ntą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne\nmunu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią\nKolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas,\ndegdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą\ndėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad prie\nšas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai\nnieko negalėjo padaryti, nes\nK a rin iu v y liu m i pa-\nšie, atokiau nuo kranto plau-\nim a m a s\nk ry žiu o č ių\nkdami,\nbuvo\nnepasiekiami\nla iv a s\nnei ietimis, nei strėlėmis, o\njis pats neturėjo nė vieno di\ndesnio laivo.
Atmesti paminėjimai laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 214
Tuo tarpu Gedimi\nnas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis\njėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias\npilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų. Artėdami prie\ngynybinio pylimo, lietuviai čia patyrė smarkų pralai\nmėjimą, nes buvo pavartoti ligi tol neregėti negirdėti\nginklai. Pasak metraštininkų, tada kryžiuočiai ėmę var\ntoti geležinius vamzdžius, kurie, užtaisyti paraku ir\nsviediniais, purkšdami liepsnojantį paraką, be galo\nsmarkiai ir su baisiu trenksmu išmeta sviedinį į prie\nšą.
Atmesti paminėjimai atėmė iš lietuvių bei žemaičių keletą pilių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 333-334
Nusiaubęs dideliuose\nplotuose kaimus šiapus ir anapus Nemuno, jis atėmė iš\nlietuvių bei žemaičių keletą pilių. Sutraukęs kraštą nio\nkojusius pulkus prie Marienverderio salos, pasak kry\nžiuočių metraštininkų, prieš vesdamasis karius į krašto\ngilumą, iškėlė toje saloje prabangią puotą. Prie stalo\nvisi karvedžiai bei riteriai susėdo tokion vieton, kokia\nkiekvienam priklausė pagal\nPrieš\nm ū šį\niškelia\njo žygių šlovę.
Atmesti paminėjimai vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 392
S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš baž nytinio suvažiavimo pasiun tiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vil niaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vys kupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kry žiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado vi sai netikėtų ir didelių kliūčių. Tuo tarpu garsusis skitų emyras Edigejus, su didžiule kariauna nelauktai įsiver žęs į Rusią, smarkiai nusiaubė 1416 m eta i visas žemes, kuriomis praėjo, be to, Rusios sostinę Kijevą, be galo turtingą ir garsų viešaisiais pastatais miestą, taip nuniokojo, kad jis vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo.
Atmesti paminėjimai priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laišką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėliojimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 594-595
Tvarkydamas savo pairusius reikalus,\npirmiausia kreipėsi pagalbos Vengrijoje į karalių Vla\ndislovą, bet šį kartą ir ten ne viskas išėjo taip, kaip\nnorėjo. Jis priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laiš\nką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėlio\njimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai. Po\nVladislovo pasiuntinio atvyko pats Glinskis, maldau\ndamas karalių viešai bylą išnagrinėti ir kuo greičiausiai\npaskelbti karališkąjį sprendimą vieno ar kito naudai.
Atmesti paminėjimai skirstė į lietuvius ir rusus, atsižvelgdamas ne į kilmę ir kalbą, o į religiją ir pilietybę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 758
Lietuvos\nDidžiosios Kunigaikštystės gyventojus jis skirstė į lietuvius ir rusus,\natsižvelgdamas ne į kilmę ir kalbą, o į religiją ir pilietybę.\n15 Rusų metraščiais autorius\nvadina Lietuvos\nmetraščius, nes\njie parašyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota rusų (bal\ntarusių ir ukrainiečių)\nkalba. Ta pačia kalba parašyti ir Lietuvos\nstatutai.
Atmesti paminėjimai ir pats h u žgniaužia N augarjame dalyvavo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 390-391
Kadangi šias negeras naujoves vykdė ne paprasti žmonės, o žy mieji vyskupai, ypač tie, kurie kilę iš graikų, užkirsti kelią plintančiai blogybei buvo galima ne kitaip, kaip sukvietus viešą pačių ganytojų suvažiavimą. Padėjus daug pastangų, Vytautui galop pavyko sušaukti rusų tautos suvažiavimą Lietuvos Naugarduke. Konstantino Didžiojo pavyzdžiu jis ir pats h u žgniaužia N augar- jame dalyvavo. Suvažiavime d ū k o s u v a ž ia v im e suėmė Grigorijų Fotijų, Ki jevo metropolitą, Rusioje 3 9 2 kursčiusį ir plėtusį religinį bruzdėjimą, ir, baudžiant už šį nusikaltimą, pašalino visuotiniu pritarimu iš pareigų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 591
Vis dėlto apdairus valdovas sugebėjo neparodyti savo įtarinėjimų ir, sulaukęs para mos iš sugužėjusių didikų, itin iškilmingai įjojo į Vil nių. Vasilijus, Maskvos didysis kunigaikštis, sužinojęs apie Aleksandro mirtį, sku- M a s k v o s k u n ig a ik š- biai išsiuntė į Lietuvą žygū- tis ste n g ia si ta p ti Lie- nūs, tariamai turėjusius ap- tu v o s k u n ig a ik ščiu lankyti jo seserį Eleną ir pa reikšti jai užuojautą dėl vyro mirties, o iš tikrųjų padėti jam užgrobti valdžią Lietu voje. Mat jis slaptai nurodė pasiuntinybės vadovui, kad, pareiškęs viešai užuojautą, asmeniškai susitikų su pačia Elena, senato pirmininkais Vaitiekumi Taboru ir Mika lojumi Radvila bei kitais žymiausiais didikais ir, daug ko pažadėjęs, o ypač gausybę visokiausių lengvatų, pa siektų, kad Vasilijus būtų paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė jusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin kės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu niokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk mingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi sas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž daug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti tulą. Siekdamas šio tikslo, turėjo jis ir bendrininkų, kilusių iš didikų: Skomantą ir Girdilą, vyrus, garsius Lietuvoje ir visokiomis pareigybėmis, ir šeimos šlove, kurie, priėmę krikščionių tikėjimą, buvo ten pat kartu pasitraukę. Taigi kai lietuviai įrudenėjus buvo užsi ėmę žygiu į Sandomirą, kryžiuočiai, stojus žiemai, kai v q L ietu vis P elužis k u rs to p rū su s p rieš Lietu- neapsirinku spėliodamas, su kurstyti Pelužio.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės komtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas, kaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos kilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš tą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne munu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią Kolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas, degdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą dėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad prie šas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai nieko negalėjo padaryti, nes K a rin iu v y liu m i pa- šie, atokiau nuo kranto plau- im a m a s k ry žiu o č ių kdami, buvo nepasiekiami la iv a s nei ietimis, nei strėlėmis, o jis pats neturėjo nė vieno di desnio laivo. Vis dėlto jis sušaukė įgulą ir visus para gino sugalvoti kokią gudrybę, kuri leistų padaryti prie šui žalos, nes šiuo metu nesą galimybės panaudoti jė gos. Tarp kitų ten buvo ir Nodamas, jaunas, narsus ir labai stiprus karys; jis pažadėjo vadui padėti, tegu tik kiti jį ryžtingai paremia: jis iš tiesų padarysiąs, kad jie galės ne tik susikauti, bet ir nugalėti.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat teutonų riterių, arba kryžiuočių, ordinas dėl nuolatinių karų tuo metu ten buvo laikomas 3 3 5 nelyginant kokia arena, kur galima pelnyti karo šlovę, todėl ne tik išgarsėję savo žygiais bei nuopelnais kariai, bet ir didžiai patyrę karvedžiai, tikėdamiesi pelnyti dar didesnę šlovę, traukė iš visų krikščioniškųjų karalys čių į Prūsiją. Riterių magistras Konradas su savo bei svetimšalių kariuomene pava- Įsiv e ržia į L ietu vą sario pabaigoje patraukė į Lietuvą. Nusiaubęs dideliuose plotuose kaimus šiapus ir anapus Nemuno, jis atėmė iš lietuvių bei žemaičių keletą pilių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat jį išdavyste atvirai kaltino Jonas Zaberezinskis, kuris, negalėdamas užmiršti Aleksandro laikais patir tų skriaudų, karštai rūpinosi visuomenei svarbiais rei kalais. Žygimantui šis dalykas nebuvo nežinomas, jis įtarė išdavystę, tačiau kol kas apie ją tylėjo, neno rėdamas staigiu sprendimu pagreitinti ligos, kurios ne galima pagydyti. Galop, Jonui Sapiegai nutvėrus svar 5 9 6 bius išdavystės įrodymus ir juos pateikus karaliui, Žygimanto neapykanta Glinskiui, nors ir slepiama, iš kilo į viešumą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
nys degė kerštu prieš tų kraštų gyventojus dėl jų religijos. Tačiau ir Rusia buvo krikščioniška, lietuviai ją nukariavo, būdami pagonys, tuos nukariavimus autorius smulkiai aprašo, tačiau niekur neužsi mena, kad, užimant Polocką, Kijevą ar kurį kitą Rusios miestą, bū tų nukentėjusios cerkvės, vienuolynai ar graikų apeigų krikščionys žemdirbiai. A. Kojelavičius, kaip ir kiti jėzuitų ordino nariai, pra voslavus laiko blogais krikščionimis, atskalūnais (schizmatikais), pra eityje talkininkavusiais pagonims žygiuose prieš katalikus.