Atmesti paminėjimai

Santrauka

Atmesti paminėjimai susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą. Atmesti paminėjimai pats neturėjo nė vieno didesnio laivo. Atmesti paminėjimai niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdovų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs.

Teiginiai

Teiginys
▸Rodyti citatast-001 Atmesti paminėjimai susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.
▸Rodyti citatast-002 Atmesti paminėjimai pats neturėjo nė vieno didesnio laivo.
▸Rodyti citatast-003 Atmesti paminėjimai niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdovų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs.
▸Rodyti citatast-004 Atmesti paminėjimai laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.
▸Rodyti citatast-005 Atmesti paminėjimai svajojo ir vylėsi užimsiąs Severską, Volynę, Kijevą, Vitebską, Polocką ir visas kitas buvusias Rusios žemes, dabar valdomas lietuvių.
▸Rodyti citatast-006 Atmesti paminėjimai atėmė iš lietuvių bei žemaičių keletą pilių.
▸Rodyti citatast-007 Atmesti paminėjimai puikiausiai galėjo patenkinti karuose su kryžiuočiais, todėl atrodo, jog daug arčiau tiesos tie, kurie sako, kad jis pradėjo karą su skitais, rūpindamasis apginti Rusią.
▸Rodyti citatast-008 Atmesti paminėjimai ryžosi visas jėgas mesti į Severską, norėdamas galop pradėti žygį prieš Maskvą, apie kurį jau seniai galvojo.
▸Rodyti citatast-009 Atmesti paminėjimai vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo.
▸Rodyti citatast-010 Atmesti paminėjimai gali pakelti, be to, turėdamas mažametį ir negalintį valdyti sūnų, ne taip jau labai būgštavo, kad Vytautas tapsiąs jo įpėdiniu, guosdamasis viltimi, jog šis nebesusilauksiąs įpėdinių.
▸Rodyti citatast-011 Atmesti paminėjimai taip pat nuoširdžiai trokštąs taikos, ir išsiuntė raštą, kurio Žygimantas buvo prašęs.
▸Rodyti citatast-012 Atmesti paminėjimai priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laišką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėliojimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai.
▸Rodyti citatast-013 Atmesti paminėjimai sutiko pakeisti savo nuomonę.
▸Rodyti citatast-014 Atmesti paminėjimai esą lengviau galėsiąs tramdyti saviškius, jei šie susimanys be saiko ginčytis.
▸Rodyti citatast-015 Atmesti paminėjimai p irm ą k a rtą ir ryžęsis p e r savo d idikus v isk ą p aaišk in ti.
▸Rodyti citatast-016 Atmesti paminėjimai skirstė į lietuvius ir rusus, atsižvelgdamas ne į kilmę ir kalbą, o į religiją ir pilietybę.

Citatos

• id: c-176193 citata_originali: | Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lie­ tuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsi­ ėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė kaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė­ jusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin­ kės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu­ niokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk­ mingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi­ sas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž­ daug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti­ tulą. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193513

• id: c-176194 citata_originali: | Vėliau, sužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surmi- nas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies įgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, už­ ėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, ne­ drįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės komtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas, kaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos kilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš­ tą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne­ munu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią Kolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas, degdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą dėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad prie­ šas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai nieko negalėjo padaryti, nes K a rin iu v y liu m i pa- šie, atokiau nuo kranto plau- im a m a s k ry žiu o č ių kdami, buvo nepasiekiami la iv a s nei ietimis, nei strėlėmis, o jis pats neturėjo nė vieno di­ desnio laivo. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193514

• id: c-176195 citata_originali: | Mat kaip upelis prie ištakų plukdo iš pradžių tyrą vandenį, kuris tik vėliau pa­ mažėle tampa drumzlinas ir nebeskaidrus, taip ir žmo­ nių kalbos — juo labiau tolsta nuo įvykių vietos ir lai­ ko, juo darosi melagingesnės. Tuo tarpu seniausi met­ raščiai tvirtina, kad Gediminas, tėvui dar tebesant gyvam, ėmęs rūpintis valstybės reikalais ir valdyti. To­ dėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių post­ ringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų valdovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet at­ kakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kry­ žiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėda­ mas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdo­ vų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193515

• id: c-176196 citata_originali: | Tuo tarpu Gedimi­ nas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis jėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų. Artėdami prie gynybinio pylimo, lietuviai čia patyrė smarkų pralai­ mėjimą, nes buvo pavartoti ligi tol neregėti negirdėti ginklai. Pasak metraštininkų, tada kryžiuočiai ėmę var­ toti geležinius vamzdžius, kurie, užtaisyti paraku ir sviediniais, purkšdami liepsnojantį paraką, be galo smarkiai ir su baisiu trenksmu išmeta sviedinį į prie­ šą. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193516

• id: c-176197 citata_originali: | Po karo su totoriais prasidėjo karas su 222

  Puslapis 221

  Maskva: pirmaisiais Algirdo 1332 m e ta i viešpatavimo metais laiką iš K o d ė l p ra sid ė jo ka- tiesų galima būtų skaičiuoti ras su M a s k v a ne pagal kalendorių, o pagal jo karus bei pergales. Mask­ vos kunigaikštis Dimitrijus Šemiaka sumušė tuo metu vyriausiąjį totorių valdovą Europoje ir Azijoje tem- niką Mama jų taip žiauriai, jog, pasak metraščių, per trylika gališkųjų mylių gulėjo šalia vienas kito už­ muštųjų lavonai. Taigi Dimitrijus, atsikratęs totorių jungo (ištisą šimtą penkiasdešimt metų jį vilko rusai, turėję pakęsti ir Krymo valdžią ir valdovus), pradėjo puoselėti didesnius sumanymus, ketindamas paimti val­ džią visoje Rusioje: jis svajojo ir vylėsi užimsiąs Se- verską, Volynę, Kijevą, Vitebską, Polocką ir visas ki­ tas buvusias Rusios žemes, dabar valdomas lietuvių. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193517

• id: c-176198 citata_originali: | Nusiaubęs dideliuose plotuose kaimus šiapus ir anapus Nemuno, jis atėmė iš lietuvių bei žemaičių keletą pilių. Sutraukęs kraštą nio­ kojusius pulkus prie Marienverderio salos, pasak kry­ žiuočių metraštininkų, prieš vesdamasis karius į krašto gilumą, iškėlė toje saloje prabangią puotą. Prie stalo visi karvedžiai bei riteriai susėdo tokion vieton, kokia kiekvienam priklausė pagal Prieš m ū šį iškelia jo žygių šlovę. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193518

• id: c-176199 citata_originali: | Tochtamyšas su žymiausiais didikais, kuriuos vadina emyrais, arba ulanais, pabėgo pas Vytautą ir be didelio vargo įkalbėjo jam padėti susigrąžinti prosenelių kara­ lystę. Gerai žinau, kad, pasak kurių ne kurių metrašti­ ninkų, Vytautas ėmęsis tokio drąsaus sumanymo dėl to, kad troško išgarsėti ir išplėsti savo valdžią. Vis dėlto garbės jausmą jis puikiausiai galėjo patenkinti karuo­ se su kryžiuočiais, todėl atrodo, jog daug arčiau tiesos tie, kurie sako, kad jis pradėjo karą su skitais, rūpin­ damasis apginti Rusią. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193519

• id: c-176200 citata_originali: | Taigi liovęsis rūpintis karu su Prū­ sija, jis ryžosi visas jėgas mesti į Severską, norėdamas galop pradėti žygį prieš Maskvą, apie kurį jau seniai galvojo. Šis karas, pasak metraštininkų, štai dėl ko pra­ sidėjęs. Vytautas ir Maskvos kunigaikštis Vasilijus ne tik draugavo, bet ir giminiavosi, todėl be vargo tarp abiejų tautų mezgėsi prekybos ryšiai, pirkliai netrukdo­ mi keliavo į vieną ir į kitą 1406 m e ta i pusę. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193520

• id: c-176201 citata_originali: | S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš baž­ nytinio suvažiavimo pasiun­ tiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vil­ niaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vys­ kupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kry­ žiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado vi­ sai netikėtų ir didelių kliūčių. Tuo tarpu garsusis skitų emyras Edigejus, su didžiule kariauna nelauktai įsiver­ žęs į Rusią, smarkiai nusiaubė 1416 m eta i visas žemes, kuriomis praėjo, be to, Rusios sostinę Kijevą, be galo turtingą ir garsų viešaisiais pastatais miestą, taip nuniokojo, kad jis vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193521

• id: c-176202 citata_originali: | Beje, ir Jogaila, smarkiai pasenęs ir su­ vokęs, jog valdymo našta dabar kur kas sunkesnė, nei jis gali pakelti, be to, turėdamas mažametį ir negalintį valdyti sūnų, ne taip jau labai būgštavo, kad Vytautas tapsiąs jo įpėdiniu, guosdamasis viltimi, jog šis nebe- susilauksiąs įpėdinių. Kai karalius bei luomai nuspren­ dė atverti Vytautui kitokias perspektyvas ir pasiūlyti jam Lenkijos karalystės vainiką, pasiuntinybės vadovas, pasak metraštininkų, prabilo šitokiais žodžiais. Lenkai gerai žiną, jog Vytauto tikslas — vienaip ar kitaip gauti karaliaus vardą bei karūną, todėl lenkų valstybės luo­ mų seimas nutaręs pasiūlyti jam vainiką, kurį pasiėmęs jis nepadarysiąs jokios žalos valstybei ir patenkinsiąs didžiai iškilnius savo siekius. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193522

• id: c-176203 citata_originali: | Eiti valstybines pareigas pra­ dėjo nuo to, kad pabandė susitaikyti su Maskva pa­ rašęs Maskvos valdovui Vasilijui, kad, išrinktas savo brolio įpėdiniu, karščiausiai trokštąs šventai laikytis neseniai su juo sudarytų paliaubų ir sėkmingai už­ baigti pradėtą pastovios taikos saugojimo reikalą, jei­ gu tik šis raštu patikinsiąs, kad jo pasiuntiniai gali laisvai atvykti. Vasilijus atsakė, kad jis taip pat nuo­ širdžiai trokštąs taikos, ir išsiuntė raštą, kurio Žygi­ mantas buvo prašęs. Ta pačia proga jis paragino se- m ėg in a su s ita ik y ti su M a sk v a džiojo kunigaikščio įpėdiniui rinkti. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193523

• id: c-176204 citata_originali: | Tvarkydamas savo pairusius reikalus, pirmiausia kreipėsi pagalbos Vengrijoje į karalių Vla­ dislovą, bet šį kartą ir ten ne viskas išėjo taip, kaip norėjo. Jis priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laiš­ ką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėlio­ jimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai. Po Vladislovo pasiuntinio atvyko pats Glinskis, maldau­ damas karalių viešai bylą išnagrinėti ir kuo greičiausiai paskelbti karališkąjį sprendimą vieno ar kito naudai. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193524

• id: c-176205 citata_originali: | Vis dėlto, imperatoriaus laiškais paragintas ne­ kreipti dėmesio į barbaro įžūlumą, o saviškių pataria­ mas leisti atsikvėpti Lietuvai, nuolatinių karų nusiaub­ tai, jis sutiko pakeisti savo nuomonę. Štai todėl ir nuvyko į Maskvą maršalas Jonas Ščitas bei Lietuvos raštininkas Bogušas Bogovitinas, kurie, imperatoriaus legato tarpininkaujami, turėjo kalbėtis dėl taikos. Šie ryžtingai iš pat pradžių pareiškė, jog karalius Žygi­ mantas ne kokios būtinybės verčiamas ir ne iš pagar­ bos kunigaikščio orumui pirmas siunčiąs savo legatus pas Vasilijų, bet šitai darąs skatinamas savo širdies, T a rp in in k a u ja n t im ­ p e ra to ria u s le g a tu i, d era m a si d ė l ta ik o s su m a sk v ė n a is, b et n e sė k m in g a i 639

  Puslapis 638

  nenorinčios daugiau lieti krikščionių kraujo, ir nusi­ leisdamas imperatoriui, kuris to maldaute maldavęs. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193525

• id: c-176206 citata_originali: | Vasilijus pri­ mygtinai reikalavo, kad ka­ raliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą, kur jis esą leng­ viau galėsiąs tramdyti saviškius, jei šie susimanys be saiko ginčytis. Šį uždavinį karalius patikėjo Petrui Kiš­ kai, Trakų vaivadai, Bogušui Bogovitinui, Lietuvos pa- iždininkiui, ir Jonui Gornostajui, raštininkui. Šie ilgai aiškino kunigaikščiui Vasilijui, kad jeigu jam nuošir­ džiai rūpinti taika, turįs taikytis tomis sąlygomis, ku­ riomis kitados buvusi sudaryta sutartis tarp jo senelio Vasilijaus ir karaliaus Kazimiero, arba tomis, kurias 6 4 9

  Puslapis 648

  buvo sutarę karalius Aleksandras ir jo tėvas Ivanas Vasiljevičius. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193526

• id: c-176207 citata_originali: | D ab ar jis p irm ą k a rtą ir ryžęsis p e r savo d idikus v isk ą p aaišk in ti. M ask v o s d id i­ kai, įp areig o ti su tv a rk y ti šį reik alą, p asak šaltinių, ši­ taip k alb ėjo . Esą ja u šešio lik a m etų, k ai S tanislovas K iška, Ju rg is K am ajev sk is bei G lėbas Jesm an as, k a ra ­ liaus p asiu n tin iai, n esu tik ę į Maskvėnų reikalavi- p en k e rių m etų p aliau b ų su ­ m ai sitarim ą rašy ti caro titulo, bet p ažad ėję p asisten g ti, k ad n ei k araliu s, nei jo leg ata i a te ity je n ea tsa k y tų didžiajam k u n ig aik ščiu i šios garbės. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193527

• id: c-176208 citata_originali: | Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus jis skirstė į lietuvius ir rusus, atsižvelgdamas ne į kilmę ir kalbą, o į religiją ir pilietybę. 15 Rusų metraščiais autorius vadina Lietuvos metraščius, nes jie parašyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota rusų (bal­ tarusių ir ukrainiečių) kalba. Ta pačia kalba parašyti ir Lietuvos statutai. statusas: verified teiginio_tipas: faktas patikimumo_lygis: vidutinis patikimumo_saltinis: ai pagrindzia:

  • t-193528