Atmesti paminėjimai susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą. Atmesti paminėjimai pats neturėjo nė vieno didesnio laivo. Atmesti paminėjimai laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.
Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lie\ntuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsi\nėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė\nkaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalė\njusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos\nLenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylin\nkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nu\nniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėk\nmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę vi\nsas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal\nsuvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu\ndėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maž\ndaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai\nvaldžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė,\nsvetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio ti\ntulą.
Vėliau,\nsužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surmi-\nnas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies\nįgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, už\nėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, ne\ndrįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės\nkomtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas,\nkaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos\nkilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraš\ntą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Ne\nmunu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią\nKolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas,\ndegdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą\ndėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad prie\nšas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai\nnieko negalėjo padaryti, nes\nK a rin iu v y liu m i pa-\nšie, atokiau nuo kranto plau-\nim a m a s\nk ry žiu o č ių\nkdami,\nbuvo\nnepasiekiami\nla iv a s\nnei ietimis, nei strėlėmis, o\njis pats neturėjo nė vieno di\ndesnio laivo.
Tuo tarpu Gedimi\nnas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis\njėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias\npilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų. Artėdami prie\ngynybinio pylimo, lietuviai čia patyrė smarkų pralai\nmėjimą, nes buvo pavartoti ligi tol neregėti negirdėti\nginklai. Pasak metraštininkų, tada kryžiuočiai ėmę var\ntoti geležinius vamzdžius, kurie, užtaisyti paraku ir\nsviediniais, purkšdami liepsnojantį paraką, be galo\nsmarkiai ir su baisiu trenksmu išmeta sviedinį į prie\nšą.
Nusiaubęs dideliuose\nplotuose kaimus šiapus ir anapus Nemuno, jis atėmė iš\nlietuvių bei žemaičių keletą pilių. Sutraukęs kraštą nio\nkojusius pulkus prie Marienverderio salos, pasak kry\nžiuočių metraštininkų, prieš vesdamasis karius į krašto\ngilumą, iškėlė toje saloje prabangią puotą. Prie stalo\nvisi karvedžiai bei riteriai susėdo tokion vieton, kokia\nkiekvienam priklausė pagal\nPrieš\nm ū šį\niškelia\njo žygių šlovę.
S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš baž nytinio suvažiavimo pasiun tiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vil niaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vys kupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kry žiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado vi sai netikėtų ir didelių kliūčių. Tuo tarpu garsusis skitų emyras Edigejus, su didžiule kariauna nelauktai įsiver žęs į Rusią, smarkiai nusiaubė 1416 m eta i visas žemes, kuriomis praėjo, be to, Rusios sostinę Kijevą, be galo turtingą ir garsų viešaisiais pastatais miestą, taip nuniokojo, kad jis vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo.
Atmesti paminėjimai priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laišką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėliojimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai.
Tvarkydamas savo pairusius reikalus,\npirmiausia kreipėsi pagalbos Vengrijoje į karalių Vla\ndislovą, bet šį kartą ir ten ne viskas išėjo taip, kaip\nnorėjo. Jis priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laiš\nką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėlio\njimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai. Po\nVladislovo pasiuntinio atvyko pats Glinskis, maldau\ndamas karalių viešai bylą išnagrinėti ir kuo greičiausiai\npaskelbti karališkąjį sprendimą vieno ar kito naudai.