Atmesti paminėjimai susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą. Atmesti paminėjimai pats neturėjo nė vieno didesnio laivo. Atmesti paminėjimai laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų.
Tame mūšyje žuvo keli tūkstančiai lietuvių, nemaža jų krito bėgant, visą grobį lenkai atsiėmė, daugybę po miškus klaidžiojančių vėliau išžudė kaimiečiai. Tačiau nei viena, nei kita pergalė negalėjusi, pasak metraštininkų, atsverti nuostolių, kuriuos Lenkija tais metais patyrė iš lietuvių: Lukovo apylinkės, Sandomiro bei Liublino žemės tapo visiškai nuniokotos ir išdegintos. O tuo metu, kai lietuviai nesėkmingai puolė priešą, kryžiuočių riteriai, pavergę visas prūsų gentis, pradėjo rengti žygius į Lietuvą gal suvokę, jog laikas patogus išpuoliams, o gal, jeigu dėl to, kad rezgė sąmokslą, ar dėl kitų priežasčių, maždaug tuo metu gyveno tremtyje tarp kryžiuočių; kai valdžia atsidūrė kitos šeimos rankose, jis susimanė, svetur gyvendamas, įsigyti didžiojo kunigaikščio titulą.
Vėliau, sužinoję, jog apsiriko, sugrįžo prie pilies, bet Surminas tinkamai išnaudojo gautą atokvėpį: išvedė iš pilies įgulą ir išgabeno vertingiausius daiktus; priešas, užėmęs tuščią pilį ir sugriovęs gynybinius įrenginius, nedrįso toliau veržtis. Šiek tiek vėliau Ernekė, Ragainės komtūras, ieškodamas progos karui ar pataikaudamas, kaip priduria senieji rašytojai, kažkokiam iš Vienos kilusiam kryžiuočiui, troškusiam pamatyti priešų kraštą, su rinktiniais kryžiuočių ordino vyrais plaukė Nemunu prieš srovę į Lietuvą, ir jau buvo bepraplaukią Kolainių pilį, Surmino iš naujo atstatytą. Surminas, degdamas visuotine neapykanta ir kęsdamas skausmą dėl neseniai patirtų nuostolių, baisiai širdo, kad priešas kuo ramiausiai jo akyse plaukioja, tačiau atvirai nieko negalėjo padaryti, nes K a rin iu v y liu m i pašie, atokiau nuo kranto plauim a m a s k ry žiu o č ių kdami, buvo nepasiekiami la iv a s nei ietimis, nei strėlėmis, o jis pats neturėjo nė vieno didesnio laivo.
Tuo tarpu Gediminas, norėdamas padėti apsuptai Veliuonai, su didelėmis jėgomis užpuolė Fridburgą ir Bajerburgą; jis laikė šias pilis apsuptas ištisas dvidešimt dienų. Artėdami prie gynybinio pylimo, lietuviai čia patyrė smarkų pralaimėjimą, nes buvo pavartoti ligi tol neregėti negirdėti ginklai. Pasak metraštininkų, tada kryžiuočiai ėmę vartoti geležinius vamzdžius, kurie, užtaisyti paraku ir sviediniais, purkšdami liepsnojantį paraką, be galo smarkiai ir su baisiu trenksmu išmeta sviedinį į priešą.
Nusiaubęs dideliuose plotuose kaimus šiapus ir anapus Nemuno, jis atėmė iš lietuvių bei žemaičių keletą pilių. Sutraukęs kraštą niokojusius pulkus prie Marienverderio salos, pasak kryžiuočių metraštininkų, prieš vesdamasis karius į krašto gilumą, iškėlė toje saloje prabangią puotą. Prie stalo visi karvedžiai bei riteriai susėdo tokion vieton, kokia kiekvienam priklausė pagal Prieš m ū šį iškelia jo žygių šlovę.
S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš bažnytinio suvažiavimo pasiuntiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vilniaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vyskupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kryžiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado visai netikėtų ir didelių kliūčių. Tuo tarpu garsusis skitų emyras Edigejus, su didžiule kariauna nelauktai įsiveržęs į Rusią, smarkiai nusiaubė 1416 m eta i visas žemes, kuriomis praėjo, be to, Rusios sostinę Kijevą, be galo turtingą ir garsų viešaisiais pastatais miestą, taip nuniokojo, kad jis vėliau niekada jau nebegalėjo pasiekti ankstesnio didingumo.
Atmesti paminėjimai priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laišką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėliojimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai.
Tvarkydamas savo pairusius reikalus, pirmiausia kreipėsi pagalbos Vengrijoje į karalių Vladislovą, bet šį kartą ir ten ne viskas išėjo taip, kaip norėjo. Jis priprašė Vladislovą parašyti Žygimantui laišką ir priminti, kad nuolatinis bylos sprendimo atidėliojimas galįs pakenkti Glinskio vardui ir padėčiai. Po Vladislovo pasiuntinio atvyko pats Glinskis, maldaudamas karalių viešai bylą išnagrinėti ir kuo greičiausiai paskelbti karališkąjį sprendimą vieno ar kito naudai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus jis skirstė į lietuvius ir rusus, atsižvelgdamas ne į kilmę ir kalbą, o į religiją ir pilietybę. 15 Rusų metraščiais autorius vadina Lietuvos metraščius, nes jie parašyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota rusų (baltarusių ir ukrainiečių) kalba. Ta pačia kalba parašyti ir Lietuvos statutai.