Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
9 teiginiai11 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 9 teiginiai ir visi 11 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 rodomų įrašų
1835 m. Vilniuje pirmasis „Dzieje starożytne narodu Litewskiego“ tomas išėjo A. Marcinovskio lėšomis ir spaustuvėje.
PDF 4
UDK\n947.45\nNa-162\nVersta iš:\nDzicjc starožytne narodu\nLitcwskiego przcz\nTeodora Narbutta.\nTom picrwszy:\nMitologia Litcwska\nz o.šmią rycinami.\nWilno, naktadem i drukiem\nA. Marcinowskicgo, 1835.
Įvado autorė Antaną Marcinovskį apibūdina kaip Vilniaus literatą, redaktorių, spaustuvės savininką ir ryškų to meto intelektualą.
PDF 52
Idėjos įkūnijimas. Savaime suprantama, viena iš svarbiau\nsių problemų, įgyvendinant tokį sumanymą, turėjo būti leidė\njo paieškos. Juo tapo Antanas Marcinovskis (1781-1855) - ži\nnomas Vilniaus literatas, redaktorius ir spaustuvės savininkas,\nvienas ryškiausių to meto intelektualų. Nesuklysime sakyda\nmi, kad būtent jam reikėtų priskirti dalį LTI šlovės, nors iš
Narbutas Marcinovskį įvardijo kaip „Kurjer Litewski“ redaktorių ir savo veikalų leidėją.
PDF 254
Pieši\nnys ir graviūra, ypač biusto, labai gerai išsilaikiusi. Man tikslią\npiešinio kopiją atsiuntė ponas Marcinovskis, „Kurjer Litewski“\nredaktorius ir mano veikalų leidėjas. Originalas buvo Vilniuje ir\ntikriausiai pateko į Sankt Peterburgą (žiūrėk iliustraciją)*.
Leidinio pastaboje Antanas Marcinovskis vadinamas Vilniaus literatu, redaktoriumi, leidėju ir T. Narbuto LTI leidėju.
PDF 494
Pasirodo, kad T. Bulgarinas (1789-1859) ją iš tik\nrųjų buvo pasiuntęs garsiam Vilniaus literatui, re\ndaktoriui, leidėjui (žinoma, ir T. Narbuto LTI) An\ntanui Marcinovskiui (1781-1842). Šis peterburgiš-\nkio literato prašymu monetą turėjęs perduoti\nT. Narbutui, bet pažado neįvykdė: radinį įteikė Vil\nniuje viešėjusiam ministrui (kokiam - neaišku), o\nistorikui nusiuntė tik litografo Juozapo Ozemblov-\nskio padarytą piešinį (MAB RS. - F. 17.
Antanas Marcinovskis buvo vienas iš „Dziennik Willenski“ ir „Tygodnik Wilenski“ redaktorių, priklausiusių masonų organizacijai.
PDF 7
Ant taurės išgraviruota data - „1817 m.“ R. Kli\nmavičiaus nuomone, tais metais T. Narbutas įstojo į masonų\norganizaciją4. Jis pradėjo rašyti straipsnius ugdymo ir auklėji\nmo temomis, laikraščiuose „Dziennik Willenski“ ir „Tygodnik\nWilenski“ pasisakė prieš baudžiavinį išnaudojimą. Šių peri\nodinių leidinių redaktoriai Kazimieras Kontrimas ir Antanas\nMarcinovskis taip pat priklausė masonų organizacijai.
Įvado autorė, remdamasi A. Marcinovskio biografija ir aspiracijomis, svarstė, kad leidėjui rūpėjo ne vien pelnas.
PDF 54
„Prane šimo“ autoriaus įsitikinimu, LTI ypač reikšminga yra dabar, nes „joje vaizduojami laikai ir įvykiai, regis, ypač domina visų rašančiųjų protą“. Tai buvo puikus pristatymas. Viskas, net pati LTI autoriaus biografija, žadėjo sėkme. Sunku pasakyti, kokia buvo reali lei dėjo materialinė nauda, tačiau galima manyti (turint omenyje A. Marcinovskio biografiją, jo aspiracijas, o galbūt ir net tik ką cituotą tekstą), kad jam rūpėjo ne vien pelnas.
Antanas Marcinovskis buvo „Lietuvių tautos istorijos“ leidėjas, Vilniaus literatas, redaktorius ir spaustuvės savininkas.
PDF 443
Savaime suprantama, viena iš svar\nbiausių problemų, įgyvendinant tokį sumanymą, turėjo\nbūti leidėjo paieškos. Juo tapo Antanas Marcinovskis\n(1781 —1855) — žinomas Vilniaus literatas, redaktorius\nir spaustuvės savininkas, vienas ryškiausių to meto inte\nlektualų. Nesuklysime sakydami, jog būtent jam reikėtų\npriskirti dalį LTI šlovės, nors iš esmės šito didelio leidy\nbinio sumanymo jam nepavyko iki galo įgyvendinti —\ntaip ir nebuvo išspausdintas paskutinis, dešimtas tomas.
Antanas Marcinovskis, „Kurjer Litewski“ redaktorius ir Narbuto veikalų leidėjas, atsiuntė Narbutui tikslią monetos piešinio kopiją.
PDF 489-490
Be jokios abejonės moneta priklauso tam kraštui ir tai tautai,\nkaip pavaizduota piešinyje, tik nepalyginti meistriškiau nukalta\ntokiu pat stiliumi kaip gerais Romos cezarių laikais. Piešinys ir\ngraviūra, ypač biusto, labai gerai išsilaikiusi. Man tikslią piešinio\nkopiją atsiuntė p/onas/ Marcinovskis, „Kurjer Litewski“ redakto\nrius ir mano veikalų leidėjas. Originalas buvo Vilniuje ir tikriau\nsiai pateko į Sankt Peterburgą (žr. 12 piešinį tomo gale).
Antanas Marcinovskis yra visiškai tokia pat kaip ir ankstesnė, tik vaizdas atvirkščias), kaip ir prancūziškose monetose, pavaizduotas riteris su romėnišku šalmu ir šarvais, sėdintis ant žemės, pakėlęs dešinę koją, o pėda besiremiantis į žemę; jo kairė koja ištiesta; riterį puola lokys, stovintis ant užpakalinių letenų, su išžiotais nasrais ir ištiestomis priekinėmis letenomis.
PDF 490
Kitoje pusėje (ji yra visiškai tokia pat kaip ir ankstesnė, tik vaizdas atvirkščias), kaip ir pran cūziškose monetose, pavaizduotas riteris su romėnišku šalmu ir šarvais, sėdintis ant žemės, pakėlęs dešinę koją, o pėda besire miantis į žemę; jo kairė koja ištiesta; riterį puola lokys, stovin tis ant užpakalinių letenų, su išžiotais nasrais ir ištiestomis prie kinėmis letenomis. Karys kairiąja ranka stumia žvėrį. Toje ran koje laiko kažką panašaus j skydą, o dešiniąja arba remiasi į že mę, arba siekia ginklo. Už riterio galvos yra ženklas „O“, virš kurio — žvėries letena ir ženklas „I“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Prie tokių žmonių galima priskirti Teodorą Narbutą. Jo epopėjinė lenkiškai parašyta „Lietuvių tautos istorija“ (toliau - LTI) tapo Lietuvos istoriografijos pa minklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu. Įsigalėjęs neigia mas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir socialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo lite ratūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Belieka apgailestauti, kad mūsų dienų nepasiekė visi autoriaus ir leidėjo susirašinė jimo laiškai. Ir vis dėlto T. Narbuto dėka kai kurios jų dalyki nio bendravimo smulkmenos mums žinomos. Istorikas, rengdamas spaudai antrąjį LTI pirmo tomo lei dimą, parankiniame egzemplioriuje, prieš pat titulinį lapą, įkli javo tokią informaciją: „Sutartis su Marcinovskiu dėl viso vei kalo išspausdinimo buvo sudaryta 1837 metų vasario 4 dieną ir įregistruota Vilniaus magistrate.