Teodoras Narbutas Amianui Marcelinui priskiria pasakojimą apie Julijono žygūnų kelią per Dneprą ir alanų kraštą pas Saporą. Teodoras Narbutas rašo, kad Amianas Marcelinas XXXI knygoje mini agatirus, kuriuos Narbutas tapatino su agazirais. Amianas Marcelinas priklausė minėtai tautai.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geografo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus informacija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geografo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus informacija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.
Amianas Marcelinas pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji pajudėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir agatirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geografo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus informacija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.
Amianas Marcelinas, baigęs rašyti Romos istoriją apie 378 metus, valdant imperatoriams Gracianui ir Valentinianui, prisimena arimfėjų tautą, gyvenusią toje pačioje vietoje, kur jie buvo alanų ir masagetų kaimynai, beje, 1 ibid. Origines Livoniae Sacrae et civilis (Silva Documentorum. P. 267, 268). 2 Stender. Lettische Grammatik. Erste Ausgabe. 1761. S, 3. § 5. 246 vadindamas juos teisingais, vaišingais, švelnių papročių žmonėmis, visiškai tiksliai apibūdindamas senovės prūsus1