Teodoras Narbutas Amianui Marcelinui priskiria pasakojimą apie Julijono žygūnų kelią per Dneprą ir alanų kraštą pas Saporą. Teodoras Narbutas rašo, kad Amianas Marcelinas XXXI knygoje mini agatirus, kuriuos Narbutas tapatino su agazirais. Amianas Marcelinas priklausė minėtai tautai.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų su rinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynys tėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitų- gerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchle- nai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir aga- tirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geogra fo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus infor macija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų su rinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynys tėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitų- gerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchle- nai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir aga- tirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geogra fo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus infor macija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.
Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama \nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai. Galėjo \nbūti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, \nėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev pe- \nrewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, \nŠčeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie se\nnovės Kijevą. Nestoras irgi nusirašė visa tai.
Amianas Marcelinas pateikia tokių iš senovės rašytojų surinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynystėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitųgerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchlenai ir antropofagai.
Apie juos jis pateikia tokių iš senovės rašytojų su rinktų žinių: jie gyveno ikikrikščioniškosios eros amžiais kairiojoje Dnepro pakrantėje, gelonų ir budinu kaimynys tėje, vakaruose jie ribojosi su neurais arba ir su skitų- gerų kraštu, taip pat netoli gyveno masagetai, melanchle- nai ir antropofagai. Vėliau juos pavergė alanai išvien su gelonais ir budinais. Laikui bėgant, kai pastarieji paju dėjo į Vakarus, ta pati revoliucija turėjo priversti ir aga- tirus išsikelti iš Uždneprės. Taip pat yra senovės geogra fo, žinomo kaip Ravenos geografas2, IX amžiaus infor macija, jog agatirai, arba kitaip agazirai ar angershirai, yra ta pati Amiano minima gentis, savaime suprantama, gerokai prieš autoriaus amžių įsikūrusi krašte, per kurį tekėjo dvi upės: Lela-Upe ir Anger-Upe.