Adomas Bremenietis 1072-1076 m. veikalo „Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum“ ketvirtoje knygoje pateikė žinių apie prūsus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 123
O « Europos šiaurės Tacitas », arkivyskupas Adomas Bremenietis 1072-76 m. savo veikalo « Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum» 4-oje knygoje, duodamas Skandinavijos ir Baltijos pietų ir rytų žemių geografiją, suteikė daugiau žinių apie prūsus ir ypač iškėlė jų prekybinius santykius su švedais. Adomas, tiesa, kalbėjo apie «sembus arba prūsus» (« Sembi vėl Pruzzi »), kurie esą « homines humanissimi » ir vykstą gelbėti pavojaus ištiktųjų jūroje, ar piratų užpultųjų.
Narbutas rašė, kad Adomas Bremenietis mini šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje netoli Upsalos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 235
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, priduria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo būti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Narbutas teigė, kad, Adomo Bremeniečio pranešimu, švedų protėviai ypač laikėsi šventųjų ąžuolų tradicijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 238
Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Narbutas Adomą Bremenietį nurodė kaip šaltinį apie prie šventyklų buvusius apeiginius šaltinius ar šulinius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 279
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji šuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame apiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laikomas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Narbutas citavo Adomą Bremenietį apie Upsalos žynius: „de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 416
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, stovėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tarnauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Adomas Bremenietis, Narbuto perteikimu, rašė apie didžiulę Baltijos jūros salą, vadintą Estlandija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 92
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Adomas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senamadiškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.
Adomas Bremenietis, Narbuto aiškinimu, Balticum vardą siejo su Baltijos pakrančių baltais, priskirtais lietuvių genties tautoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 177
Tuo labiau kad jūros vadinimas Baltąja neprieštarauja senovės ir naujųjų laikų geografijai. Adomas Bremenietis Balticum pavadinimą tapatina ¡su šių kraštų pakrančių gyventojais (baltų), priklausančiais lietuvių genties tautoms5. Regis tą patį patvirtina ir Bajeris, šį dalyką tyrinėjęs išsamiau ir kruopščiau6.
Adomas Bremenietis, Narbuto teigimu, Sembą laikė besiribojančia su rusais arba Rusia, bet Rusios nepriskyrė Prūsijos provincijoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217
Radevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa rusus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. Tie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turėjusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio slaviškumu.
Adomas Bremenietis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa rusus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217
Radevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa rusus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. Tie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turėjusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio slaviškumu.
Narbutas rašo, kad Adomas Bremenietis tvirtino, jog krikščionių dvasininkai jūra atplaukdavo skelbti Evangelijos prūsams, lietuviams ir latviams.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 158
Adomas Bremenietis įtikinamai tvirtina, kad nemaža krikščionių dvasininkų skelbti Sv. Evangelijos mokymo prūsams, lietuviams ir latviams atplaukdavo jūra iš Vokietijos ir kitų šalių.
Ado mas Bremenietis žinojo tą pačią Estiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 92
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Adomas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senamadiškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.
Adomas Bremenietis, minėdamas Prūsijos pro vincijas, kurias dėl nesuprantamų priežasčių vadina salo mis, sako, jog Semba ribojasi su rusais, arba Rusios kraš tu, kurio jis vis dėlto nepriskiria prie Prūsijos provincijų, nes tada tos žemės buvo Žemaitijos.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Helmoldas ir Adomas Bremenietis teigia, jog herulai pirmiausia ap sistojo prie Hebolos, arba Havolos, upės; dėl to kai ku rie kronikininkai priskiria juos prie slavų havolėnų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 327
Helmoldas ir Adomas Bremenietis teigia, jog herulai pirmiausia apsistojo prie Hebolos, arba Havolos, upės; dėl to kai kurie kronikininkai priskiria juos prie slavų havolėnų.
Adomas Bremenietis Balticum pavadinimą tapatina su baltų, priklausančių lietuvių genties tautoms, vardu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 177
Tuo labiau kad jūros vadinimas Baltąja neprieštarauja senovės ir naujųjų laikų geografijai. Adomas Bremenietis Balticum pavadinimą tapatina ¡su šių kraštų pakrančių gyventojais (baltų), priklausančiais lietuvių genties tautoms5. Regis tą patį patvirtina ir Bajeris, šį dalyką tyrinėjęs išsamiau ir kruopščiau6.
Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdoti bus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 416
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, stovėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tarnauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuo lą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, pridu ria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 235
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, priduria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo būti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.