Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
11 teiginiai14 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 11 teiginiai ir visi 14 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–14 iš 14 rodomų įrašų
Čia atvykęs, jo brolis Žygimantas buvo pakrikštytas.
PDF 285
Naujojon jo rezidencijon ėmė rinktis Kęstučio ir jo paties šalininkai, ar Jogailos persekiojamieji. Čia atvykęs, jo brolis Žygimantas buvo pakrikštytas. Susirinko ir kiti giminės, kunigaikščiai: Eišiškių Sudemantas, Alšėniškis.
Žygimantas kartu su Vytautu ir Švitrigaila nakties tamsoje pabėgo po kautynių tolimose stepėse.
PDF 325
Savo galvas tolimose stepėse paliko ir vieninteliai du lietuviai-kryžiuočiai Jonas ir Tomas Sur vilos. Pačiam Vytautui nakties tamsoje, drauge su jaunu broliu Žygimantu ir Švitrigaila, pasisekė pabėgti. Už išsigelbėjimą, pagal seną tradiciją, jis įkūrė pranciškonų vienuolynus Kaune ir Ašme noje^39.
Karalius Žygimantas pirmas perbrido ir perplaukė upę, be nuostolių pervesdamas visus raitelius.
PDF 602
Vėliau nušuoliavo prie upės ir iš užpakalio\nužpuolė pakrantėje išstatytas saugas, atverdami savo\nvyrams kelią. Karalius su kitais kariais laukė, kuo vis\nkas baigsis; pastebėjęs savo vėliavas kitame krante,\njis drąsiai pavarė žirgą į upę ir, vienur briste brisda\nmas, kitur plaukte plaukdamas, pirmas nusigavo į kitą\nkrantą, pervesdamas be jokių nuostolių visus raitelius.\nKol pėstininkai persikėlė plaustais, saulė pakrypo į va\nkarus.
Žygimantas, praradęs viltį sudaryti taiką, išsiuntė skitams sutartą atlygį, kad šie sulaikytų priešą jo žemėje.
PDF 622
Tačiau Vasilijus, negalėda\nmas užmiršti imperatoriaus bei kryžiuočių pažadų ir\ntikėdamasis užgrobti visą Lietuvą, apie taiką nenorėjo\nnė galvoti. Žygimantas, netekęs vilties pasiekti taikos,\nkuo greičiausiai išsiuntė skitams pagal sutartį paža\ndėtą atlyginimą, manydamas, kad šie privers priešą\nlikti savo žemėje. Gavę pinigų, skitai užpuolė su di\ndele\nkariuomene\nMaskvos\nS k ita i u žp u o la M ask-\nkunigaikštystę ir smarkiai ją\nv o s k u n ig a ik šty stę\nnuniokojo.
Karalius Žygimantas prie Borisovo įkūrė stovyklą su trisdešimt tūkstančių rinktinių karių.
PDF 625
Prie Smolensko įkūręs stovyklą ir pasilikęs čia su dvi\ndešimt tūkstančių karių, pasiuntė į Lietuvą aštuonias\ndešimt tūkstančių, įsakydamas, užėmus Oršą bei Druc-\nką, traukti tiesiai į Lietuvos sostinę Vilnių. Žygiuojan\nčią į priekį kariuomenę sustabdė žinia, jog karalius\nŽygimantas prie Borisovo su trisdešimt tūkstančių rink\ntinių karių įkūrė stovyklą.\nTuo tarpu Glinskis suvo-\nT ia g išk a s\nM y k o lo\nkė, jog visos jo viltys bergž-\nG lin sk io g a la s\ndžios ir tuščios, nes Vasili\njus, žodžiu pažadėjęs jam ati\nduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė\nnesirengė to daryti.
Žygimantas paprašė leisti į Maskvą grįžti pirkliams ir žygūnams, sulaikytiems po karališkųjų teisėjų suėmimo.
PDF 655
Galop jis pa prašė leisti laisvai sugrįžti į Maskvą tiems pirkliams ir žygūnams, kurie buvo sulaikyti, kai maskvėnai su ėmė karališkuosius teisėjus. Sugrįžęs iš Maskvos, Jes- manas išvydo karalių bei ka ralienę Vilniuje. Karalius, su laukęs senyvo amžiaus, nuo gąstavo, kad, jam staiga mi rus, jo sūnus Augustas, dar visai vaikas, beje, tokio am žiaus, kada nepajėgiama valdyti valstybės, gali netekti Lenkijos sosto, o sudarius lenkams bei lietuviams nau ją susitarimą,— ir Lietuvos kunigaikštystės.
Karalius Žygimantas tais metais dalyvavo Piotrkovo seimo reikaluose ir šiaurėje kariavo su Rusija.
PDF 514
Iš tikrųjų tais me tais vyko Lenkijos seimas Piotrkove, trukęs ilgai ir sėkmingai posėdžiavęs. Tais metais karaliui Žy gimantui buvo daug darbų ir rūpesčių; mat, be ši to darbštaus seimo, dar kariavo šiaurėje karą su Rusija. Romanas Sanguška kovojo kruvinus mū šius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su ka riuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Ra- daškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis.
Karalius Žygimantas 1567 m. pabaigoje skubėjo sušaukti Gardino seimą ir išsiuntinėjo universalus Lietuvai.
PDF 514
Nors karalius nenutraukė karo veiksmų, už kuriuos stojo San guška ir Jonas Chodkevičius, tačiau, matyt, sku bėjo sušaukti seimą Gardine dar 1567 metų pa baigoje, išsiuntinėjęs universalus Lietuvai. Čia ap rašomas seimas pradėjo posėdžiauti 1568 metų pa vasarį, nes Gardino archyvuose yra likęs pėdsa kas, jog tų metų balandžio 28 dieną karaliaus bū ta Gardine. Tą patvirtina ir įstatymų knyga: „Lie tuvos seimas Gardine 1568 metais sutiko, kad ka ralius kiekvienu atveju išduotų apsaugos raštus, išskyrus atvejį, kai sugaunama nusikaltimo vieto je, tai yra išskyrus akivaizdų nusikaltimą, nuo ku rio dar nepraėjo metai ir šešios savaitės“ (Czacki.
Trečia, kad, išskyrus laikiną sėkmę valdant Žygimantui, nepaisant visų privilegijų, šis luomas niekados neįgijo nei dide lių turtų, nei ypatingo svorio.
PDF 25
Antra, kad susikūrė iš trijų skirtingų bendruomenės klasių, tai yra: nelaisvųjų, dirbusių žemę, susi spietusių apie pilį; svetimšalių kolonistų, kurie beveik visi bu vo amatininkai; ir iš bajorų arba kunigaikščių tarnų, kurie už nuopelnus gaudavo namus ir sklypus su skirtingomis teisėmis į juos. Trečia, kad, išskyrus laikiną sėkmę valdant Žygimantui, nepaisant visų privilegijų, šis luomas niekados neįgijo nei dide lių turtų, nei ypatingo svorio. Tuo tarpu visoje Europoje, ypač Vokietijoje, miestiečių klasė, iš pradžių nuskurdusi, silpna ir nie kam verta, nuolatiniu darbu ir neišsenkančiu sumanumu paga liau praturtėjo, pelnė pripažinimą ir įgijo išsilavinimą; pamažu iš jos susiformavo vadinamas vidurinysis visuomenės luomas, ku ris tapo veikliausia dabartinės civilizacijos pažangos spyruok le, - mūsų krašte miestai nieko panašaus neįstengė pasiekti!
Teodoras Narbutas nurodo, kad Vytauto brolis Žygimantas, atsivertęs į krikščioniškąjį tikėjimą, po bevaikio Vytauto mirties turėjo paveldėti valstybę tokiomis pačiomis teisėmis ir prievolėmis.
PDF 308
Betgi jeigu kunigaikščio Vytauto brolis Sigitas (Žygimantas. -T. N.) atsiverstų į krikščioniškąjį tikėji mą, tuokart, po bevaikio Vytauto mirties, valstybę turėtų pa veldėti jis, tokiomis pat teisėmis, prievolėmis ir įsipareigojimais, kokius buvo prisiėmęs kunigaikštis Vytautas
Pagal Teodoro Narbuto pateiktą susitarimą, įkaitu laikomas kunigaikštis Žygimantas turėjo būti paleistas, jei didysis kunigaikštis pažadėtų palei sieną pastatyti dvi ar tris pilis.
PDF 488
Be to, didysis kunigaikštis turi duoti pažadą pastatydinti dvi ar tris pilis palei sieną, padėdamas ordinui at statyti, ką buvo tose vietovėse sugriovęs, už tai įkaitu esantis kunigaikštis Žygimantas bus paleistas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu Glinskis su savo ir maskvėnų pulkais už puolė Minską, bet visos jo pastangos nuėjo perniek, nes bajorai grūmėsi labai ryžtingai, gindami žmonas bei vaikus, su kuriais buvo pasitraukę į miestą. Ga vęs šią žinią, karalius iš pradžių pasiuntė j Minską pen kis tūkstančius algininkų bei didikų kariaunas ir ka rališkąsias vėliavas, o netrukus ir pats skubiai patrau kė paskui išsiųstąją kariuomenę sutelkęs pašauktinių bajorų jėgas ir valstybės viduje įsikūrusių skitų bū rius. Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįs damas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turė jo per mažai karių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Per pasiuntinius paskatino im peratorių Maksimilijoną, visa ko jam prižadėjęs, kad tas, vos išgirdęs, jog Maskvos bei Livonijos kariuome nės įžengė į Lietuvą, su vokiečių ir kryžiuočių kariais užpultų Lenkiją, o jam, Vasilijui, už tai, kad nutraukė draugystę su Žygimantu, M a sk v o s k u n ig a ik š- kuo greičiausiai deramai at- čio s u k ty b ė s p rie š lygintų — suteiktų visos Ru- Z y g im a n tą sios bei Maskvos karaliaus titulą ir atsiųstų vainiką. Glinskiui davė daugybę pinigų, kad šis pasamdytų Vokietijoje ir sukviestų į Maskvą prityrusių karių, negailėdamas gerų algų. Šitai padaryti jam padėjo vo kiečių riteris Šleinicas, kuris Vokietijoje sutelktą di delį algininkų būrį per Livoniją atvedė Vasilijui. Ne trūko nė pačioje Lenkijoje Glinskio papirktų žmonių, kurie Silezijos ir Moravijos pasieniuose pasamdytus karius vedė Maskvos valdovui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kiek galėdamas šitokiems siūlymams priešinosi Solo- gubas; visaip įrodinėdamas ir įtikinėdamas, jis mal daute maldavo vardan visų šventųjų, kad, skubotai pasiduodami, neterštų šlovės, kurią įsigijo, garbingai dvylika metų gindami pilį. Mat neilgai trukus į pa galbą atskubėsiąs karalius, kuris šiuo metu jau prie Minsko: šitai ne gandai, bet tikros žinios. Vis dėlto protingos kalbos neįtikino tų, kurie dėl išglebimo ry žosi žengti šį beprotišką žingsnį, reikalaudami veikiau išduoti pilį, o ne pasiduoti. Nenorėdami, kad kuriam vienam tektų visa atsakomybė už šį neapykantos vertą sumanymą, jie visi lyg susitarę ėmė šaukti, kad reikia kuo greičiausiai atiduoti pilį, antraip įgulos viršinin kas žūsiąs nuo jų rankos. Palaužtas jų maištingų nuo taikų, Sologubas balandžio 20 d. atidavė Glinskiui Smo lenską; ši žemė, Vytautui nukariavus jos kunigaikščius, ištisą šimtmetį išbuvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžioje.