Vytautas

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po­ lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po­ lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 382

Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­ mių, o gal ir žymesnių nuopelnų.

PDF 382-383

Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­ mių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas (^376) III skyrius: valstybės suklestėjimas ir aprūpindamas Medininkų vyskupiją, bet taip pat organizuodamas eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją\nplėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­\nmių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas

PDF 382-383

Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­ mių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas (^376) III skyrius: valstybės suklestėjimas ir aprūpindamas Medininkų vyskupiją, bet taip pat organizuodamas eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi­ tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia­ vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi­ tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia­ vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Susi­\ntvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto\nvainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia­\nvimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų\nnusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę,\nnepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo\nOlesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko\nklausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai\nyra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena,\nkuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo\nskersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas\n(iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara­\nliaus žinios^12.

PDF 156

Vilniaus\napgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į\nmilitarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti,\nnaudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame\nlaikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų\n(Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasidi­\ndžiavimu.

PDF 232

Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti\nvyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vy­\nriausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą,\natsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kuni­\ngaikščio titulą, kai 1392 m. gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių ;\ntaip ėjo ir toliau.

PDF 269

(^262) ii skyrius: valstybės iškilimas\nDimitrui, o Naugardą-Sieverską kitam sūnui Kaributui-Dimitrui,\nkai Černigovo kunigaikštijoje buvo paliktas vietinis kunigaikštis.\nAlgirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos aukštu­\npių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė\nVytautas.\nSumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Algirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos aukštu­\npių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė\nVytautas.\nSumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pa­ taikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė bū­ tina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvi­ dešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pa­ taikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė bū­ tina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvi­ dešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas\nsutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­\nnimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392\nm. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga,\nkai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių\nir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 219

politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lie­ tuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.

PDF 308

**1. Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai**\n **prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu**\n\nSugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo\nJogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos\nir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų.\nPusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy­\nmesni vaidmenį Lietuvoje.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pa­ taikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė bū­ tina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvi­ dešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 338

Grįžęs iš laimingai baig­\ntos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su\ndidžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters­\nwerderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje\nsavo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu\nJungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš\nordino žemių (Žemaičių) činšininkų.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas\nsutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­\nnimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392\nm. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga,\nkai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių\nir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 346

Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip\nZbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skai­\ntėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiun­\ntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas\n«tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas\niki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė\npulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau­\ntynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.

PDF 386

Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.

PDF 21

Tik 1410 m. Lietuvos val-\ndovas Vytautas, suvienijęs jėgas su pusbrolio karaliaus Jogailos\nvedama Lenkijos kariuomene, viename didžiausių viduramžių\nEuropos Žalgirio mūšyje visiškai sutriuškino Kryžiuočių ordiną..

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis\nVytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs\nSmolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto-\nriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis\nVytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs\nSmolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto-\nriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 68

Mūšio priešistorė\n\n1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos\nvaldovas, valstybės galybės kūrėjas Vytau-\ntas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio\nliudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kuni-\ngaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos\nAlgirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikš-\nčiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos\nvaldovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila\nAlgirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai\ntik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduo-\nmenės valią.

PDF 69

Švitrigaila\ntelkė kariuomenę „mūsų\nAšmenos dvare, 7 mylios\nnuo Vilniaus“. Lietuvius\nšalininkus subūręs dar\nBorisove, užėmęs Minską,\n\nŽemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne\nkartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. Po\nŽalgirio pergalės 1410 m., 1411 m. buvo pasirašyta Torunės\ntaika ir Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko „iki gyvos\ngalvos“, Vytautas siekė susigrąžinti ją visam laikui kartu su\nKlaipėda ir visa Užnemune.

PDF 114

Jį čia galėjo lankyti žmona Ona, su kuria jis ir sugalvojo\nbūdą pabėgti. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė, kuri atvyk-\ndavo drauge su Ona pas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabu-\nžiais, Vytautas, sargų nepažintas, išėjo su žmona iš pilies ir pa-\nruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą, Mozūrų kuni-\ngaikštį Jonušą.

PDF 114

Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino\nsąlygas. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo-\nnijoje būti ordino vasalu (1384 m.). Ordinas pakrikštijo Vytautą\nVygando vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą.

PDF 158

Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau-\nsiųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium.\nSumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė,\nbet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vado-\nvavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas\nOlesnickis.

PDF 251

Beveik visą \namžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemuti­\nnėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių ant­\npuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, \nežerų apsuptai Trakų piliai. Nuo 1400 metų, ištisą šimtmetį, \nTrakuose Vytautas, Žygimantas ir Kazimieras svarstė lem- \ntingiausius Lietuvos reikalus ir ten sprendė plačios savo vals­\ntybės reikalus, nors Vilnius visada buvo Didžiosios Kuni­\ngaikštystės sostinė. Toksai pagrindinės valdžios nutolimas \nnuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei.

PDF 161

Didysis kunigaikštis ne­\nteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, \nkaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­\nčių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią \nLietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą \naktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir \nRusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­\njungta prie Lenkijos. Tačiau Jogaila norėjo tą vien tik asme­\nniškai Vytauto duotą pasižadėjimą padaryti reikšmingesnį gau­\ndamas pačių lietuvių sutikimą ir priesaiką, o Vytautas savo \nruožtu siekė ir palikuonims, jeigu jų kada turėtų, garantuoti šio­\nkios tokios naudos, tad suvažiavo į Vilnių karaliaus sukviesti\n64\nJahrbücher Johannes Linde.nblatts, \nP-113.

PDF 167

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 161

Didysis kunigaikštis ne­ teko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­ čių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­ jungta prie Lenkijos.

PDF 170

Kenksmingą tos virše­\nnybės įtaką graikų apeigų tikėjimo \ndvasininkų ir gyventojų rusų mąs- \ntvmo būdui ne kartą didysis kuni­\ngaikštis buvo pajutęs, ypač karų su \nMaskva laikais; o, be to, juk ir ne­\nmažos pajamos kasmet iš Lietuvos \nbūdavo teikiamos Maskvos metro­\npolitams. Vytautas užkirto tam ke­\nlią, nutraukdamas iš karto visus ry­\nšius su naujai išrinktu Maskvos \nmetropolitu Fotijumi ir paliepdamas \nvyskupams, susirinkusiems į Nau­\ngarduką, išrinkti iš savo tarpo Lie­\ntuvai atskirą metropolitą. Daugiau \napie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń s- \nk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, \nPars.

PDF 49

Šventasis valdovas Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje buvęs išgelbėtas Švč. Mergelės Marijos – iškart po šio mūšio funduota Vytauto bažnyčia Kaune buvo pašvęsta Švč. Mergelei. Ir dauguma Vytauto funduo- tų bažnyčių pavadintos Švč. Mergelės Marijos vardu. Galima sakyti, kad Švč. Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo baž- nytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vy- tauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.

PDF 47

Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio \nnesigirdėjo. Jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, murmėjo net \nlenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo – pirmasis metė į mūšį Lietuvos \nkariuomenę.

PDF 161-162

Gerbti ir garbinti \nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, \nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai \nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... Patiko Vytautas ir \nKatalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; \ntvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovi-\nno Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n162\nVytauto Didžiojo kulto kūrimo momentas: 1930 m.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi­ tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia­ vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų\nnusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę,\nnepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo\nOlesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko\nklausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai\nyra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena,\nkuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo\nskersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas\n(iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara­\nliaus žinios^12. Vytautui tai davė progos Jogailą kaltinti, jog jis\njau visai patekęs savo patarėjų įtakon, nenorįs jų pašalinti ir nesi­\nrūpinąs turėti geresnių.

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – \njuk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, ko-\nkias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 161

Nuo ugnies, įsiliepsnojusios pilies kieme, kunigaikščio \narklidėse, kilo toks baisus gaisras, kad, be Žemutinės pilies ir \nKatedros, ištisai visas miestas sudegė. Didysis kunigaikštis ne­\nteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, \nkaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­\nčių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią \nLietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą \naktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir \nRusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­\njungta prie Lenkijos.

PDF 49

Tai \npadaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau-\nto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), \nįsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai \nsklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. \nBe to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci-\nją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su \nKatalikų bažnyčia.

PDF 57

Kokios bu­\nvo šios sutarties pasekmės? Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas.

PDF 57

Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas. Apgavystė, kurios ėmėsi \nišvykdamas iš kryžiuočių krašto, ir \nsmūgiai, kuriuos šie nuo jo patyrė, \ngalėtų būti prilyginti tai nelaimei, \nkokią pats per juos iškentėjo?

PDF 21

1387\t\nLietuvos krikštas.\n1392–1430\t\nžymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai.\n1410 \t\nŽalgirio (Griunvaldo) mūšis.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Lietuvos krikštas.\n1392–1430\t\nžymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai.

PDF 171-172

Tais\n81\nKaramzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vy- \nlenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza \nmetraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika\n155\n\n## Puslapis 172\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\npačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos \nlėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškil­\nmes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko - \nStanislovas82.

PDF 49

Tai \npadaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau-\nto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), \nįsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai \nsklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. \nBe to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci-\nją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su \nKatalikų bažnyčia.

PDF 161-162

Gerbti ir garbinti \nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, \nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai \nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... Patiko Vytautas ir \nKatalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; \ntvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovi-\nno Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n162\nVytauto Didžiojo kulto kūrimo momentas: 1930 m.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Valstybės ir \ntautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietu-\nvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškil-\nmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus. Gerbti ir garbinti \nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, \nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai \nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai...

PDF 134

1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes.

PDF 34-35

Dail A. Penkowskis, 1838 m.\nItalo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­\ntu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir \nniokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­\nčiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­\nmi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie \nVilniaus užėmimą.

PDF 50

Todėl 1413 m. Vy-\ntautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į \nKonstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa-\ngrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.

PDF 34-35

Dail A. Penkowskis, 1838 m.\nItalo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 50

Todėl 1413 m. Vy-\ntautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į \nKonstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa-\ngrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija. Ši Gediminaičių šaka vėliau (XV a. pab.–XVI a. pr.) pasiekė \nįtakos viršūnę.

PDF 176

Tiesa, šimtmečiu vėliau karalienė \nBona pagerbė Vytauto atminimą \nantkapiniu marmuro paminklu di­\ndžiojo altoriaus dešinėje pusėje. Iš \nvieno Vytauto dovanojimo akto Tra­\nkų miestui, 1384 metų rugpjūčio 23 \ndieną rašyto, aišku, kaip tatai ir iš \nistorijos žinoma, kad tuo metu jis jau \nbuvęs krikščionis, ką liudija patys \npirmieji to dokumento žodžiai:\n„Mes, didysis kunigaikštis Vytautas, \nšvento krikšto metu gavęs Aleksan­\ndro vardą\" ir 1.1. Jo žmonos - Smo­\nlensko kunigaikštytė Ona, o kita - \nAlgimanto Alšėniškio duktė Julijo­\nna -išpažino graikų apeigų tikėjimą \nir Trakų pilyje, dar prieš Lietuvos \nkrikštą, turėjo savo koplyčią, kurios \npėdsakų šios pilies vienos sienos se­\nnovinėje tapyboje yra iki šiol išlikę.

PDF 43-44

VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kuni- gaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lau- ke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarp- tautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kry- žiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai.

PDF 68

Mūšio priešistorė\n\n1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos\nvaldovas, valstybės galybės kūrėjas Vytau-\ntas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio\nliudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kuni-\ngaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos\nAlgirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikš-\nčiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos\nvaldovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila\nAlgirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai\ntik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduo-\nmenės valią.

PDF 333

Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvir­ tino sutartį^6. Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuo­ čiams užleido visus Žemaičius.

PDF 12

) padėti Gedimino kariuomenei, kuri\nstengėsi likviduoti naują Ordino agresijos židinį, įkurtą prie Nemuno šalia Veliuonos,—\nBajerburgą36. Net 1410 m. Vytautas, įžengęs su kariuomene į Prūsiją, rado jam palankių\nprūsų bajorų, kurie dar nebuvo užmiršę savo baltiškosios kilmės37.

PDF 149-150

133\n\n## Puslapis 150\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\ngyveno kryžiuočių sostinėje Marienburge. Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48.

PDF 150

Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 134-135

Poloniae factam, et erectionem Antistis\n118\n\n## Puslapis 135\n\nIl KNYGA\nVytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai­\nkydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti \nžmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui \nir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines \njų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje \nsudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, \nir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi­\nskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin­\ngesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, \ntačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug­\npjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy­\nko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa­\npročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę \njų esant.

PDF 175

Len­\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.

PDF 50

Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. \nSiekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori-\ntetą – 1422 m.

PDF 139

Netrukus sąjungininkai puolė miestą. Vytautas su žemai­\nčiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai ko­\nvėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir \nPrūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro \nsienų. Visos tuometinės artilerijos karo mašinos ir ugnias- \nvaidės bombardos ėmė be paliovos ir pašėlusiai šaudyti.

PDF 30-31

Tikrai \ntikėtina, jog vardas tautos, įsikūru­\nsios prie Vyslos žiočių - vidivarii [vi- \ndivarijai], duotas Jornandeso \n(De geticae gentis origine ac rebus ges­\ntis Cap. 5 [apie gotų genties kilmę ir \nkaro žygius]); yra ne kokios nors vie­\nnos tautos nomen gentile [giminės \nvardas], bet toks įvairių tautų sam­\nbūrio nomen sociale [bendruomenės \nvardas], koks yra frankų pavadini­\nmas.\n2\nApie Lietuvos ir Žemaitijos tapatu­\nmą ir apie tą jos dalijimą į aukštuti­\nnę ir žemutinę sužinome iš kuo pa­\ntikimiausio šaltinio, iš didžiojo \nkunigaikščio Vytauto 1420 metais \nRomos imperatoriui Zigmantui ra- \nšvto laiško: Terra Samaytarum, - pa-\n14\n\n## Puslapis 31\n\nI KNYGA\nVisame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame girio­\nmis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo var­\nganos medžioklių trobelės.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­\ntu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir \nniokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­\nčiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­\nmi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie \nVilniaus užėmimą.

PDF 150

Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna. \nJis atvyksta į Vilnių, čia jį džiugiai sutinka Olesnickis, kuris \nkaraliaus apie tą susitarimą jau buvo perspėtas49. Netrukus, \ntais pačiais metais, Vilniuje įvyko Vytauto įvesdinimo į val­\ndžią iškilmės, kai iš Vilniaus vyskupo Andriaus Važilo (Vasi- \nliono) Vytautas gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kuni­\ngaikščiu, kartu dalyvavo žmona Ona, Jogaila, aukščiausiasis \nvaldovas, daugelis kunigaikščių ir bajorų.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 167

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 167

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 67

Trakų pilis, reikia many­\nti, taip pat yra buvusi sena, galbūt \ndar prieš Gediminą, gynybinė ir me­\ndžiotojų gyvenvietė. Gediminas \ntrumpam buvo ją padaręs savo sos­\ntinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sū­\nnus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuo­\nlatinei buveinei, paversdami galingų \nkunigaikščių garbei derančia. Vieno­\nje Vytauto privilegijoje, suteiktoje \nTrakams, rašytoje pod lita Bożeho na- \nroienia 1384, mca Augusta 23 dnia In- \ndykta, skaitome, kad Trakai jau tuo­\nmet, tai yra prieš krikščionybės \nįvedimą Lietuvoje, buvo ganėtinai \nsvarbus Lietuvos miestas, kad ten \njau būta krikščionių bažnyčių, ir kad \nuž ežero, skalaujančio pilį, vadina­\nmo Galve, buvęs kunigaikščio žvė­\nrynas.

PDF 170

Kenksmingą tos virše­\nnybės įtaką graikų apeigų tikėjimo \ndvasininkų ir gyventojų rusų mąs- \ntvmo būdui ne kartą didysis kuni­\ngaikštis buvo pajutęs, ypač karų su \nMaskva laikais; o, be to, juk ir ne­\nmažos pajamos kasmet iš Lietuvos \nbūdavo teikiamos Maskvos metro­\npolitams. Vytautas užkirto tam ke­\nlią, nutraukdamas iš karto visus ry­\nšius su naujai išrinktu Maskvos \nmetropolitu Fotijumi ir paliepdamas \nvyskupams, susirinkusiems į Nau­\ngarduką, išrinkti iš savo tarpo Lie­\ntuvai atskirą metropolitą. Daugiau \napie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń s- \nk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, \nPars.