Vytautas

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, polovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, polovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 382

Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žymių, o gal ir žymesnių nuopelnų.

PDF 382-383

Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žymių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas (^376) III skyrius: valstybės suklestėjimas ir aprūpindamas Medininkų vyskupiją, bet taip pat organizuodamas eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žymių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas

PDF 382-383

Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žymių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas (^376) III skyrius: valstybės suklestėjimas ir aprūpindamas Medininkų vyskupiją, bet taip pat organizuodamas eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susitvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažiavimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susitvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažiavimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Susitvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažiavimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo Olesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko klausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai yra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena, kuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo skersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas (iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be karaliaus žinios^12.

PDF 156

Vilniaus apgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į militarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti, naudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame laikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų (Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.

PDF 232

Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vyriausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, kai 1392 m. gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių ; taip ėjo ir toliau.

PDF 269

(^262) ii skyrius: valstybės iškilimas Dimitrui, o Naugardą-Sieverską kitam sūnui Kaributui-Dimitrui, kai Černigovo kunigaikštijoje buvo paliktas vietinis kunigaikštis. Algirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos aukštupių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė Vytautas. Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Algirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos aukštupių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė Vytautas. Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pataikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė būtina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvidešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pataikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė būtina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvidešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlyginimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 219

politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lietuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.

PDF 308

**1. Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai** **prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu** Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žymesni vaidmenį Lietuvoje.

PDF 308

Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pataikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė būtina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvidešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.

PDF 338

Grįžęs iš laimingai baigtos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritterswerderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje savo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu Jungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių (Žemaičių) činšininkų.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlyginimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 346

Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip Zbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skaitėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiuntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas «tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kautynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.

PDF 386

Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.

PDF 21

Tik 1410 m. Lietuvos valdovas Vytautas, suvienijęs jėgas su pusbrolio karaliaus Jogailos vedama Lenkijos kariuomene, viename didžiausių viduramžių Europos Žalgirio mūšyje visiškai sutriuškino Kryžiuočių ordiną..

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 68

Mūšio priešistorė 1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytautas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio liudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos Algirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikščiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos valdovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila Algirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai tik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduomenės valią.

PDF 69

Švitrigaila telkė kariuomenę „mūsų Ašmenos dvare, 7 mylios nuo Vilniaus“. Lietuvius šalininkus subūręs dar Borisove, užėmęs Minską, Žemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne kartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. Po Žalgirio pergalės 1410 m., 1411 m. buvo pasirašyta Torunės taika ir Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko „iki gyvos galvos“, Vytautas siekė susigrąžinti ją visam laikui kartu su Klaipėda ir visa Užnemune.

PDF 114

Jį čia galėjo lankyti žmona Ona, su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė, kuri atvykdavo drauge su Ona pas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabužiais, Vytautas, sargų nepažintas, išėjo su žmona iš pilies ir paruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą, Mozūrų kunigaikštį Jonušą.

PDF 114

Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvonijoje būti ordino vasalu (1384 m.). Ordinas pakrikštijo Vytautą Vygando vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą.

PDF 158

Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiausiųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė, bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vadovavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas Olesnickis.

PDF 251

Beveik visą amžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemutinėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių antpuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, ežerų apsuptai Trakų piliai. Nuo 1400 metų, ištisą šimtmetį, Trakuose Vytautas, Žygimantas ir Kazimieras svarstė lemtingiausius Lietuvos reikalus ir ten sprendė plačios savo valstybės reikalus, nors Vilnius visada buvo Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei.

PDF 161

Didysis kunigaikštis neteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstančių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti prijungta prie Lenkijos. Tačiau Jogaila norėjo tą vien tik asmeniškai Vytauto duotą pasižadėjimą padaryti reikšmingesnį gaudamas pačių lietuvių sutikimą ir priesaiką, o Vytautas savo ruožtu siekė ir palikuonims, jeigu jų kada turėtų, garantuoti šiokios tokios naudos, tad suvažiavo į Vilnių karaliaus sukviesti 64 Jahrbücher Johannes Linde.nblatts, P-113.

PDF 167

Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos monarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nusiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 161

Didysis kunigaikštis neteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstančių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti prijungta prie Lenkijos.

PDF 170

Kenksmingą tos viršenybės įtaką graikų apeigų tikėjimo dvasininkų ir gyventojų rusų mąstvmo būdui ne kartą didysis kunigaikštis buvo pajutęs, ypač karų su Maskva laikais; o, be to, juk ir nemažos pajamos kasmet iš Lietuvos būdavo teikiamos Maskvos metropolitams. Vytautas užkirto tam kelią, nutraukdamas iš karto visus ryšius su naujai išrinktu Maskvos metropolitu Fotijumi ir paliepdamas vyskupams, susirinkusiems į Naugarduką, išrinkti iš savo tarpo Lietuvai atskirą metropolitą. Daugiau apie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń sk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, Pars.

PDF 49

Šventasis valdovas Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje buvęs išgelbėtas Švč. Mergelės Marijos – iškart po šio mūšio funduota Vytauto bažnyčia Kaune buvo pašvęsta Švč. Mergelei. Ir dauguma Vytauto funduotų bažnyčių pavadintos Švč. Mergelės Marijos vardu. Galima sakyti, kad Švč. Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.

PDF 47

Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio nesigirdėjo. Jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, murmėjo net lenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo – pirmasis metė į mūšį Lietuvos kariuomenę.

PDF 161-162

Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... Patiko Vytautas ir Katalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; tvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovino Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susitvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažiavimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo Olesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko klausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai yra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena, kuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo skersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas (iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be karaliaus žinios^12. Vytautui tai davė progos Jogailą kaltinti, jog jis jau visai patekęs savo patarėjų įtakon, nenorįs jų pašalinti ir nesirūpinąs turėti geresnių.

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 161

Nuo ugnies, įsiliepsnojusios pilies kieme, kunigaikščio arklidėse, kilo toks baisus gaisras, kad, be Žemutinės pilies ir Katedros, ištisai visas miestas sudegė. Didysis kunigaikštis neteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstančių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti prijungta prie Lenkijos.

PDF 49

Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. Be to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinciją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su Katalikų bažnyčia.

PDF 57

Kokios buvo šios sutarties pasekmės? Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas.

PDF 57

Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas. Apgavystė, kurios ėmėsi išvykdamas iš kryžiuočių krašto, ir smūgiai, kuriuos šie nuo jo patyrė, galėtų būti prilyginti tai nelaimei, kokią pats per juos iškentėjo?

PDF 21

1387 Lietuvos krikštas. 1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. 1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Lietuvos krikštas. 1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai.

PDF 171-172

Tais 81 Karamzin Histor. Ross., vert. į apie tą pskoviečių pasiuntinybę, vylenk. k. V, 143, įdėjo šiuos Pskovo kusią pas Vytautą: Pskowicy poslasza metraštininko žodžius, kalbėdamas k Welikomu Kniaziu Jurta posadnika 155 ## Puslapis 172 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS pačiais 1386 metais Šv. Jono bažnyčią, Vladislovo Jogailos lėšomis statyti pradėtą, Vytauto užbaigtą, per dideles iškilmes pašventino vyskupai: Kijevo - Mykolas ir Plocko Stanislovas82.

PDF 49

Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. Be to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinciją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su Katalikų bažnyčia.

PDF 161-162

Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... Patiko Vytautas ir Katalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; tvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovino Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškilmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus. Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai...

PDF 134

1390 metų sausio pradžioje visą savo šeimą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti ankstesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar labiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų savo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes.

PDF 34-35

Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos atsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise didžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies kalėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

PDF 50

Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.

PDF 34-35

Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 50

Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jogaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis (valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam tapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailaičių dinastija. Ši Gediminaičių šaka vėliau (XV a. pab.–XVI a. pr.) pasiekė įtakos viršūnę.

PDF 176

Tiesa, šimtmečiu vėliau karalienė Bona pagerbė Vytauto atminimą antkapiniu marmuro paminklu didžiojo altoriaus dešinėje pusėje. Iš vieno Vytauto dovanojimo akto Trakų miestui, 1384 metų rugpjūčio 23 dieną rašyto, aišku, kaip tatai ir iš istorijos žinoma, kad tuo metu jis jau buvęs krikščionis, ką liudija patys pirmieji to dokumento žodžiai: „Mes, didysis kunigaikštis Vytautas, švento krikšto metu gavęs Aleksandro vardą" ir 1.1. Jo žmonos - Smolensko kunigaikštytė Ona, o kita Algimanto Alšėniškio duktė Julijona -išpažino graikų apeigų tikėjimą ir Trakų pilyje, dar prieš Lietuvos krikštą, turėjo savo koplyčią, kurios pėdsakų šios pilies vienos sienos senovinėje tapyboje yra iki šiol išlikę.

PDF 43-44

VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kryžiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas

PDF 68

Mūšio priešistorė 1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytautas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio liudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos Algirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikščiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos valdovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila Algirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai tik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduomenės valią.

PDF 333

Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvirtino sutartį^6. Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuočiams užleido visus Žemaičius.

PDF 12

) padėti Gedimino kariuomenei, kuri stengėsi likviduoti naują Ordino agresijos židinį, įkurtą prie Nemuno šalia Veliuonos,— Bajerburgą36. Net 1410 m. Vytautas, įžengęs su kariuomene į Prūsiją, rado jam palankių prūsų bajorų, kurie dar nebuvo užmiršę savo baltiškosios kilmės37.

PDF 149-150

133 ## Puslapis 150 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS gyveno kryžiuočių sostinėje Marienburge. Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48.

PDF 150

Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 134-135

Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai laikydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rugpjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų papročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.

PDF 175

Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.

PDF 50

Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos prioritetą – 1422 m.

PDF 139

Netrukus sąjungininkai puolė miestą. Vytautas su žemaičiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai kovėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir Prūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro sienų. Visos tuometinės artilerijos karo mašinos ir ugniasvaidės bombardos ėmė be paliovos ir pašėlusiai šaudyti.

PDF 30-31

Tikrai tikėtina, jog vardas tautos, įsikūrusios prie Vyslos žiočių - vidivarii [vidivarijai], duotas Jornandeso (De geticae gentis origine ac rebus gestis Cap. 5 [apie gotų genties kilmę ir karo žygius]); yra ne kokios nors vienos tautos nomen gentile [giminės vardas], bet toks įvairių tautų sambūrio nomen sociale [bendruomenės vardas], koks yra frankų pavadinimas. 2 Apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą ir apie tą jos dalijimą į aukštutinę ir žemutinę sužinome iš kuo patikimiausio šaltinio, iš didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 metais Romos imperatoriui Zigmantui rašvto laiško: Terra Samaytarum, - pa- 14 ## Puslapis 31 I KNYGA Visame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame giriomis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo varganos medžioklių trobelės.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.

PDF 150

Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna. Jis atvyksta į Vilnių, čia jį džiugiai sutinka Olesnickis, kuris karaliaus apie tą susitarimą jau buvo perspėtas49. Netrukus, tais pačiais metais, Vilniuje įvyko Vytauto įvesdinimo į valdžią iškilmės, kai iš Vilniaus vyskupo Andriaus Važilo (Vasiliono) Vytautas gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kartu dalyvavo žmona Ona, Jogaila, aukščiausiasis valdovas, daugelis kunigaikščių ir bajorų.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 167

Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos monarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nusiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 167

Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos monarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nusiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 152

Jokūbą, vėl išsiruošė anapus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi statydinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda- 51 Lindenblatt Jahrbücher, p. 9 4 .

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Jokūbą, vėl išsiruošė anapus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi statydinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda-