Narbuto pasakojime Volfgangas Lazijus į savo istoriją įdėjo Dievo maldos užrašą, kurį vėliau iš Lazijaus perrašė Čemberlenas. Kojelavičius remiasi Volfgango Lazijaus teiginiu, kad prūsai, lietuviai, žemaičiai, latviai, jotvingiai, polovcai ir pečenegai senovėje vadinti herulais.
Ma\ntydamas, jog ta tauta meldžiasi kažkokia nesuprantama jiems kal\nba, atminimui, dėl originalumo perrašė jų Dievo maldą ir įdėjo į\nsavo „Meklenburgo istoriją“, parašytą XV amžiuje. Gal būtų pra\ndingus toji istorija, o kartu su ja ir tas brangus paminklas, jeigu\nne mokslo pasaulyje žinomas istorikas Volfgangas Lazijus, kuris\nją įdėjo į savo istoriją. Iš Lazijaus perrašė Čemberlenas, o iš\npastarojo tas užrašas buvo įdėtas į Londono „Sylloge“.
Kojelavičius remiasi Volfgango Lazijaus teiginiu, kad prūsai, lietuviai, žemaičiai, latviai, jotvingiai, polovcai ir pečenegai senovėje vadinti herulais.
Kadan gi šios labai gausios tautos, palikusios savo senąsias sodybas, pasklido įvairiausiais vardais šaukiamos po visą Europą, tadgi nesvarbu, kokiu vardu svetimšaliai rašytojai vadina tuos, kurie mūsiškių vardijami prū sais, lietuviais, žemaičiais, latviais, jotvingiais, polov- cais, pečenegais. Man, ieškančiam išeities iš tokių abejonių, kai reikalo esmė paremiama tiktai spėlioji mais, daug padėjo Volfgango Lazijaus teiginys, kad senovėje šios tautos buvusios vadinamos herulais. Ji sai, praėjusiame šimtmetyje parašytuose raštuose mo kslingai nagrinėdamas Šiaurės tautų klajones, 20-oje knygoje, paminėjęs herulus, pasakoja, kad jų likučiai, išvyti iš Italijos, buvo įsikūrę Megalopolio apygardo se ir dabar vadinami verulais.