Narbutas rašė negalįs tiksliai pasakyti, ar Vaidevučio vardą reiškęs runų užrašas buvo skirtas vėliavai, ar herbui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra\ntas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio\nvardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasa\nkyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas\ntarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pa\nčios vėliavos.
Narbutas kritikui atsakė, kad kronikose vardai rašyti netiksliai, o Brutenis ir Vaidevutis tame būryje turėjo tokias pat vardų galūnes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
Labiausiai kritikui nepa tiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi ne tiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejda- wutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su to kia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būry je daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkš niu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlė jus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkda mas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasi skolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per sta bus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 111
Išeitų, kad dievo Šneibrato mitas virto nusipelniusio tau tai dievinamo vyro simboliu, kadangi tie patys kronikininkai teigia, jog trejetas vyriausiųjų dievų buvo Perkūnas, Atrimpas ir Poklius, o po jų vyriausiesiems dievams priklausė taip pat Viršaitis, Šneibratas ir Kurkas. Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per sta bus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis. Jam aukodavo sorų paplotėlius, iškeptus ant ugnies, sukur tos prie liepų medžių21.
Vaidevutis buvo skirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 508
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų\npiešinio užrašas runomis reiškia Vaidevučio vardą (pono Volian\nskio šil'ruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo\nskirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir\nherbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis bendru sutarimu buvo paskelbtas pirmuoju prūsų ir alanų, vėliau vadintų lietuviais, valdovu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 49
Visi vienu balsu pritarė tam, ką pa siūlė Vaidevutis. „Ar nenorėtų pats Vaidevutis būti Gelbėtoju, vadinasi, bitinu?" Tad jis negalėjo, atsisa kydamas viešpatavimo naštos, nesukelti įtarimo dėl to, ką pats kalbėdamas buvo pasiūlęs. Taigi, susirinku siems vieningai sutariant, jis ir buvo paskelbtas pirmuo ju prūsų bei alanų (kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais) valdovu.
Kojelavičius aiškina, kad Vaidevutis nepradėjo karų, nes manė, jog karas veikiau laužo įstatymus, negu juos stiprina.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 50
Todėl neilgai trukus paaiškė jo; j°g Per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suvi liojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet ko kie asmeniški reikalai, būtent — visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai ko voti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastan gomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas vei kiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkie tėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kas dieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis, perdavęs valdžią, pasiskelbė šventenybių valdovu arba vyriausiuoju žyniu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 51
Tačiau, viską perdavęs jaunoms rankoms, jis pats, nenorėda mas visai pasitraukti nuo valstybės reikalų ir prading ti bendragenčių minioje be jokios įtakos, prikūrė gu driai naujų pareigybių, kuriomis dėjosi bodįsis. Anks čiau nei atsisakė valdžios, jis pasiskelbė šventenybių valdovu, arba vyriausiuoju žyniu, o kas vėliau tas pa reigas eisiąs, tą jis nutaręs vadinti Krive Krivaičiu. Kurie ne kurie tvirtina, jog šis vardas kilęs iš graikų kalbos ir reiškiąs švenčiausiąjį šventąjį.
Vaidevutis gyvenęs ir Šventamiestyje, kitaip Šventajame Karvelyje; tam tikrais kritiškais momentais, kai Didžiajai Rornovei kildavo grėsmė, kad gali būti priešo užimta, arba kai ji būdavo naikinama, kaip per karus su lenkais, tuomet jis gyvendavo vietovėse, kurios turi panašius pavadinimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 282
Palaikydavo taiką arba užkurdavo karo gaisrą, nes buvo artimas dievų puotų dalyvis. Iki kryžiuočių užpuolimo vyriausiojo žynio buveinė buvo Ro- movė Natangijoje, Prūsos ir Bysleidos upių santakoje. Sako, kad kadaise jis gyvenęs ir Šventamiestyje, kitaip Šventajame Karvelyje; tam tikrais kritiškais momentais, kai Didžiajai Ro- rnovei kildavo grėsmė, kad gali būti priešo užimta, arba kai ji būdavo naikinama, kaip per karus su lenkais, tuomet jis gy vendavo vietovėse, kurios turi panašius pavadinimus.
Narbutas pasakoja, kad 503 m. Vaidevutis buvo paskelbtas vyriausiuoju vadu ir pramintas Bojoleros.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 40
Ne tik kad buvo pritarta kalbėtojo \nmintims, bet, žinoma, jis pats vyriausiuoju vadu ir buvo \npaskelbtas bei pramintas Bojoleros, kas senovės lietuvių \nkalboje reiškė bičių karalių. O tikrasis to žmogaus var\ndas buvo Wejdawutis — Vaidevutis
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žinių apie tai, kaip Gediminas suteikė herbą Krunevičiui, patei kė Malachovskis savo bajoriškų pavardžių rinkinyje (tik neaišku, kokiu šaltiniu remdamasis). Šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, ži nomas ir Neseckiui. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tas senovės mitas, primenantis labai reikšmingą Titanų šeimynos asmenį, negalėjo būti nežinomas lietuvių mitologijai. Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu. Pagal lietuvių mitologijos dvasią galėjo būti taip, kad aukštesniojo dievo mitas vėliau virto legenda apie kuni- 92 ## Puslapis 92 gaikštį, pirmąjį vyriausiąjį žynį ir tautos įstatymų leidėją, kuris buvo laikomas tautos tėvu, kaip Viršaitis buvo dievų tėvas3.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tas, kuris mums išsakė priekaištą, jog mes lietuvius apdovanojome herbais jau tais laikais, kai dar niekur jie nebuvo žinomi, pasakė nesąmonę. Kilmės, giminės arba asmens ženklai yra tokie seni, kaip ir pati žmonių visuomenė, nes visuomet egzistuoja i r būtinybė diferencijuoti žmones. Jeigu kas nors yra šiek tiek susipažinęs su Indijos, Kinijos ar Bretanės istorija iki pat Europos pietvakarinės dalies, tas gali paliudyti, jog ten buvo naudojami arba individualūs, arba tam tikrų šeimų, arba tautų ženklai, signetai, vėliavos, skydai ir t. t. Jų atsiradimo pra džia dingsta amžių glūdumoje, paliesdama pačią yisuomenės užuo mazgą.