Kernavės didikų sueigoje Trobiui buvo patikėta Žemaitija su sąlyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 131
Netrukus po to Lietuvoje baigė dienas ir Ger\nmantas. Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto\nvyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos\nvaldovu, jo broliui Trobiui\npatikėta Žemaitija su ta są\nlyga, kad jis bus pavaldus\nLietuvos didžiajam kunigaik\nščiui. Rūmų maršalas, para\nginęs vieną bei kitą siekti ir\nkaro, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės,\nkokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją\nbei lazdą.
Mirus Romuntui, Žemaitijos kunigaikščiui Trobiui buvo pavesta valdyti Lietuvą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 133
Karas prasi dėjo dėl Daugpilio pilies, ku- T robiu s — L ietu vo s rią Dauguvos pakrantėse ren- d id y s is k u n ig a ik štis gėsi statyti Livonijos ordinas, o lietuviai visomis išgalėmis stengėsi sutrukdyti. Mirus po to Romuntui, Lietuvą valdyti pavesta Tro- biui, Žemaitijos kunigaikščiui; rašytojai nesutaria, ar jis turėjo rinkto valdovo, ar tik laikino valdytojo ti tulą. Tiesą sakant, nesuprantu, kam reikėjo globėjo ti tulu Trobiui valdyti Lietuvą, jeigu pakankamai buvo išlikusių Romunto sūnų, tinkamų ir amžiumi, ir suge bėjimais; galimas daiktas, aukščiausia valdžia buvo pa tikėta dėdei dėl to, kad bijota nesantarvės, kurią gar bės troškimas lengvai galėjo sukelti tarp brolių, norė ta, kad broliai, jam paklusdami, neskaidytų tarp savęs tėvonijos, o iš pagarbos aukščiausiajai valdžiai tram dytų savo maištingas sielas.
Kojelavičius rašo, kad Trobius per trumpą viešpatavimą nieko daugiau nespėjo nuveikti, gal dėl senatvės ar ankstyvos mirties.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 134
Viešpatavimo metu jis nieko daugiau nėra padaręs — gal dėl to, kad mėgo ramybę ir buvo pasenęs, o gal dėl to, kad, nė metų jam nepabuvus prie valdžios, už klupo jį mirtis — galvojantį apie žygius, bet nespėjusį nieko nuveikti. Tik Leonui, Kijevo kunigaikščiui, pra- vius, teik ia n čiu s m - mės. Boleslovo Droviojo sos- (mat priešai dažniausiai pradeda karus, kai prie val džios stoja naujas valdovas, nes tada patogiausia siek ti permainų) užsigeidė karu patikrinti, kaip seksis nau jajam lenkų valdovui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Rūmų maršalas, para ginęs vieną bei kitą siekti ir karo, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės, kokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją bei lazdą. Šitoks nesudėtingas tada buvo vainikavimo paprotys, kuriuo valdovui suteikdavo aukščiausiąją ga lią žiūrėti valstybės reikalų ir viduje, ir svetur. Gili ginas valdė ne ilgiau kaip trejus metus: bemaž nieko įsidėmėtina tais laikais neįvyko, išskyrus kelis nioko jamus žygius į Lenkiją, tiesa, ir juos ne visus sumini rašytojai. Žymesnis ir pačių lenkų minimas tas, kai lie tuvių kariaunos, nusiaubusios Mazoviją, Kulmo kraštą, 1275 m eta i G iliginas — L ie tu v o s d id y s is k u n ig a ik štis, T robius — Ž e m a itijo s