Tochtamyšas buvo Saladino tėvas; po Tochtamyšo mirties Saladinas prisiglaudė pas Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 158
Bet jau 1409\nm. artimose totorių žemėse Vytautui pavyko įkurdinti paklusnų\njam chaną, vyriausią Tochtamyšo sūnų Saladiną, kuris jo tėvui\nmirus, buvo pas Vytautą prisiglaudęs. Žalgirio karo metu ir jisai\nsiuntė Vytautui pagalbos^1 ).
Po Tochtamyšo mirties jo vyriausias sūnus Saladinas buvo prisiglaudęs pas Vytautą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 158
Bet jau 1409\nm. artimose totorių žemėse Vytautui pavyko įkurdinti paklusnų\njam chaną, vyriausią Tochtamyšo sūnų Saladiną, kuris jo tėvui\nmirus, buvo pas Vytautą prisiglaudęs. Žalgirio karo metu ir jisai\nsiuntė Vytautui pagalbos^1 ).
Tochtamyšas, negalėdamas įveikti Kerim Berdžio, su svarbiausiais savo šalininkais pabėgo pas Vytautą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 396
Kerim Berdis,\ngalingesnis nei kiti broliai, jėga paėmė tai, ko negalėjo\npasiekti geruoju. Jo brolis Tochtamyšas, nesitikėdamas\nsavo jėgomis nieko laimėti ir nepajėgdamas susitaikyti\nsu likimu ar pašalinti varžovą, pabėgo pas Vytautą kar\ntu su svarbiausiais savo šalininkais. Vytautas, ne vieną\nkartą ligi tol patyręs šios tautos tvirtą palankumą ir\nsulaukęs karo metais pagalbos, suprato, jog valstybei\nbūsianti didelė nauda, jeigu palenks į save šios tautos\nvadą, jį užstodamas.
Tochtamyšas Vilniuje buvo Vytauto priimtas, gavo paramos pažadą ir buvo paskelbtas Užvolgio skitų chanu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 396
Vytautas, ne vieną\nkartą ligi tol patyręs šios tautos tvirtą palankumą ir\nsulaukęs karo metais pagalbos, suprato, jog valstybei\nbūsianti didelė nauda, jeigu palenks į save šios tautos\nvadą, jį užstodamas. Štai todėl maloniai ir noriai priėmė\nTochtamyšą, pažadėjo paramą, Vilniuje surengė didžiu\nles iškilmes, uždėjo jam perlais bei brangakmeniais nu\nsagstytą kepurę, paskelbė Užvolgio skitų chanu (pap\nrastai vadinamu caru) ir pakėlė į valdovus. Tochtamy\nšas sugrįžo į tėvynę, svajodamas apie valdžią, tačiau be\nsavo krašto kariuomenės, o lydimas Vytauto pulkų.
Kerim Berdis mūšyje išsklaidė Tochtamyšo dalinius ir nužudė savo brolį Tochtamyšą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 396
Nie\nko gero nesusilaukė Tochtamyšas, mat tas, kuris,\n398\n\n## Puslapis 397\n\nkopdamas į statų kalną, pasiekia saugią viršukalnę,\nlengviau nustumia besiveržiantį aukštyn, nei leidžiasi\nnustumiamas. Kerim Berdis, sutelkęs stiprią kariuome\nnę, sutiko atvykstantį ir, stojęs į mūšį, išsklaidė jo\ndalinius, o patį brolį nužudė. 2uvus Tochtamyšui, tre\nčias brolis Jerim Berdis, neišgąsdintas brolio likimo ir\nkraujo praliejimo, taip pat pabėgo pas Vytautą.
Timūrui Kutlukui ir Edigėjui nugalėjus Tochtamyšą, Tochtamyšas su žmonomis ir dviem sūnumis pabėgo į Kijevą, iš kur Skirgaila jį išsiuntė į Lietuvą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 452
tačiau Edigėjus, jo dėdė, atkalbėjo jį nuo to neatsar gaus sumanymo, patardam as verčiau užimti Krymą. Dėl to Timūras Kutlukas buvo paskelbtas Krymo chanu. Betgi, kai Sarajus buvo užimtas Tochtamyšo, anas buvo įgaliotas išstum ti jį iš tų savo senelio užkariautų valdų ir, Edigėjaus padeda mas, nugalėjo Tochtamyšą, kuris su savo žmonomis ir dviem sūnumis pabėgo į Kijevą, iš kur Skirgaila išsiuntė jį Lietu von
Tochtamyšo skriaudas ir totorių žygius į Podolę Narbutas nurodo kaip priežastį, dėl kurios Vytautas pasiuntė Algirdo vadovaujamą kariauną su pabėgėliu chanu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 461
Bemaž tuoj pat didysis kunigaikš tis Vytautas, norėdamas atlyginti už Tochtamyšo skriaudas ir nubausti totorius už žygius į Podolę, gan dažnai tuo laikotar piu rengtus, pasiuntė savo kariauną, vadovaujamą vieno lietu vių didiko, Kromerio vadinto Algirdu1 2, kurį lydėjo ir pabėgėlis chanas.
Tochtamyšas išsivedė nelaisvėn paimtus totorius, subūrė gausų dvariškių būrį ir samdinių kariuomenę, o grįžęs į Lietuvą gavo Lydą su apylinkėmis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 462
Nemažai totorių paimta nelaisvėn, juos Toch- tamyšas išsivarė kartu. Sutelkęs gausų dvariškių būrį iš mirzų ir ulonų, taip pat samdinių kariuomenę iš totorių, grįžo į Lie tuvą, kur didysis kunigaikštis laikinai įsikurti davė jam Lydą su apylinkėmis1 2.
Narbutas aprašo, kad prasidėjus visuotinei suirutei Tochtamyšas su savaisiais pirmas spruko anapus upės, paskui Tochtamyšą traukė kryžiuočiai ir Sčiukovskis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 505
Prasidėjo visuotinė suirutė; Toch- tamyšas pirmas su savaisiais spruko anapus upės, už jų kryžiuo čiai, už pastarųjų traukė anas pagyrūnas Sčiukovskis.
Narbutas po Vorsklos mūšio Tochtamyšą vaizduoja tarsi savo tautos nelaimių kaltininką, kurį Vytautas dėl nepastovaus būdo ir bailumo mūšyje paniekino bei apleido.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 506-507
Tochtamyšas, tarsi tyčinis kaltinin kas daugybės savo tautos nelaimių, apie kurio likimą mes papa sakojome ankstesniuose paragrafuose, po mūšio prie Vorsklos už savo būdo nepastovumą ir bailumą mūšio lauke didžiojo ku nigaikščio buvo paniekintas ir apleistas. Kiek laiko jis klajojo po stepes, kol sulaukė priešininko Timūro Kutluko mirties; tada jam 1 Medžiagos šiam paragrafui suteikė rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika (p. 67, 68), Danilavičiaus „Metraštininkas“ (p. 217-219), Ščerbato- vas (t. IV. - P. 308)*, Karamzinas (t. V. - P. 146-152), Glebavičius (p. 55- 61), Dlugošas ir kt. Apie kritusiųjų skaičių niekur neradau paminėta. Lindenblatas (p. 51) tikina, kad totorių žuvo didelė daugybė. Tai nesusiję su Timūru, kuris mirė 1395 metais, tačiau Edigėjus buvo vienas iš to užkariau tojo armijos vadų. Užtat kai kurie Vytautą teigia kariavus su šio kariais, o kiti - su juo pačiu. 508 pavyko surinkti kariauną ir stoti kovon su pastarojo įpėdiniu, re gis, sūnumi, vadintu Abu Saidų. Tačiau viename mūšyje, netoli Tiumenės, visiškai sumuštas, 1408 metais žuvo mūšio lauke, su laukęs jau žilos