Tirskas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie karą su Vonsdorfo [Unzatrapio] žemės gyventojais ir Kapstetos pilies paėmimą Kadangi tas pats Tirskas gerai žinojo kelius į gretimas žemes, Karaliaučiaus komtūras 3-ame dešimtmetyje čia, greta naujosios pilies, buvo pastatyti banko rūmai (Gaerte W., Die Besiedlung..., p. 98, 132, 143; CV, t. 33, 1—2, p. 278; Ambrassat A., Die Provinz..., p. 336; Gause F., Geschichte..., 1, p. 3—15; IIP, 1, 1, p. 450, 463; Powierski J., Sambia, p. 38; MPKP, 2, p. 241; Кириллова Ю. М., Прибалтика..., с. 10). Prūsų ir jos vietoje pastatyta senoji Ordino pilis buvo dab. Kaliningrado Centrinės aikštės terasos (tarp Priegliaus ir Žemutinio tvenkinio) rytinėje dalyje. Svarbus pilies gynybinis elementas buvęs netoli kalvos įrengtas tvenkinys (prie jo — malūnas — 1257 m., SU, sąs. 1, Nr. 52, p. 17). Nuo užtvenktų vandenų galėjęs atsirasti Tvankstės vardas. 329 D. ir Jer.— Wilow; 1258 m.— Velowe (SU, 1, Nr. 58, p. 25) — lie. Vėluva, sietina su lie. vėlė (GAO, p. 198—199; Būga K., 1, p. 168, 425; 3, 136). Vėluva galėjo reikšti ‘mirusių vietą’ (vok. Wehlau, dab. Znamenskas). Alnos ir Priegliaus santakoje. Pilies būta vėlesnio senamiesčio pietrytinėje dalyje, į rvtus nuo dab. bažnyčios griuvėsių (GAO, p. 198—199; Boetticher A., Die Bau.., 2, p. 194—195; CV, t. 34, p. 137); bandyta ją lokalizuoti arčiau santakos, vėlesnio senamiesčio šiaurės vakaruose (Ewald A. L., Die Eroberung.., 3, p. 32). 330 D.— Tirsko (III, 175), Jer — Tirske, Dirske; Olivos kronika— Kirske (SRP, 5, p. 602), Kirsko (SRP, 1, p. 685). Tirška (Salys A.). 331 D.— relictisque ibi [...] Maudelo, Jer.— sin sun Mandele. su sembų kariuomene, vedamas Tirsko, netikėtai įsibrovė į Vonsdorfo žemę332; pristatę prie sienų kopėčias bei padarę visa kita, kas reikalinga pilims pulti, užkariavo Kapstetos pilį333 ir ją pavertė pelenais, pilyje bei jos apygardoje paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330 bei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių. Vis dėlto štai kokios nuostabios esama dievo apvaizdos, nedarančios klaidingų sprendimų: ji taip patvarkė, kad šita pilis, kurią tuo metu nadruviai buvo pasistatę sau apsiginti, ilgainiui jiems pavirto kilpa ant kaklo ir atvedė prie žlugimo. Mat dievas palietė ir minėtojo Tirsko, pilies vado, ir kitų su juo buvusių vyrų širdis, ir jie, išsižadėję stabmeldystės, suartėjo su Kristaus tikėjimu bei broliais ir pasidarė uolūs Kristaus tikėjimo gynėjai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės žmonių atsivertimą 1274 viešpaties metais, grįžus į šventosios motinos bažnyčios visuotinybę pagudėnams, varmiams, notangams, bartams bei sembams, davus jiems įkaitų ir šitaip laidavus, kad jie ateityje niekada nemėginsią imtis tokių baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių] ribų praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai mūsų aukščiau minėtas Tirskas, Maudelio tėvas ir Vėluvos pilininkas, su visais savo artimaisiais pasidavė tikėjimui bei broliams, daug galingų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su visomis savo šeimynomis ir, krikšto prikelti naujam gyvenimui bei išsižadėję stabų, ėmė tarnauti gyvajam dievui Jėzui Kristui.