Asmuo

Teodoras

4 teiginiai4 įrašai6 ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 4 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 teiginių

Po Jono IV mirties jo sūnus Teodoras 15 metų buvo caru, o su Teodoro mirtimi pasibaigė Kalitos dinastija.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 303

Po jo, 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras, su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija.
t-002aukstas

1330-1331 m. šaltiniai mini Gedimino brolį Teodorą kaip Lietuvos valdovo vietininką Kijeve.

Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 37

Rankoje raitininkas laiko pusantros rankos XIII-XIV a. Lietuvai būdingą Desiukiškių tipo kalaviją Kijevo prijungimą tuo metu prie Lietuvos patvirtina faktas, kad vienalaikiai šaltiniai kiek vėliau, 1330-1331 m. jau aiškiai mini „Gedimino brolį“ Teodorą, Lietuvos valdovo vietininką Kijeve.
t-003vidutinis

Algirdas Podolę atidavė Karijoto sūnums Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo sulaukęs pagalbos kare su totoriais.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 220

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikūrė Dobrudžos krašte prie Dunojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Trakiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės išvarytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.
t-004vidutinis

Narbutas vaizduoja Dorpato vyskupą Teodorą, baimindamąsi dėl galimo arkivyskupijos nusavinimo, aktyviai rėmusį dvasininkiją ir besikreipusį pagalbos į švedus.

Lietuvių tautos istorija, t. 5

PDF 464

Vis dėlto D orpato vyskupas Teodoras, supratęs, kad nusavinus arkivyskupiją ateis ir jo eilė, metėsi palaikyti dvasininkijos pusę veikliau už kitus garbius užtarėjus. Pagalbos kreipėsi į švedus, senąjį arkivyskupą nusiuntė į Livoniją, tie abu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu sudarė įžūlią ir tvirtą sutartį, kurią pasirašė Vilniaus vyskupas Andrius, taip pat pirmieji Lietuvos didikai.