Narbutas nurodo, kad Tadas Volianskis užrašą skaitė kaip „Jessa“ ir siejo jį su Jupiterio-Graustinio ypatybe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 246
Žaibo strėlė spindi kartu su keletu kitų\ngriaustinio akmenų. Ten esantį užrašą ponas Volianskis skaito Icaip\n„Jessa “ ir teigia, jog tokia buvusi Jupiterio-Gnaustinio ypatybė. Ji\nbuvusi kitokia nei tikrojo Perkūno, tai yra Keršytojo, - tokio kaip\nromėnų, kurių griaustinio dievas turėjęs du simbolius, tai yra „Ju-\npiter tonans“ arba „Jupiter fidguralor“.
Narbutas mini, kad Tadas Volianskis priekaištavo dėl Prilvico statulėlės su užrašu „Szwaixtix“ tapatinimo su Lietuvos Apolonu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 248
29 Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Maso (Masch) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą „Szwaixtix“, neatitinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui. Jo vardas kilęs iš žodžio, žvaigždė (Zwajgzda), bet savo išvaizda jis visiškai nepanašus į Apoloną. Tai barzdotas senis su žibintu rankoje. Sį priekaištą išsakė ponas Tadas Volianskis.
Narbutas rašo, kad Tadas Volianskis Santvaro atvaizde matė galvą su ragais, iš užpakalio panašiais į erelį su nagais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 251
Kiti skaitė\n„ Sotwar“, rusiškai „ Sotworytel“, ir net nemanė jį esant pagonišką simbo\nlį. Ponas Tadas Volianskis mato tą galvą su ragais, kurie iš užpakalio\npanašūs į erelį su nagais. Be to, dievas yra nuogas, taigi Santvaras yra\npragaro dievybė.
Tadas Volianskis atsiuntė Narbutui Lietuvoje rastos monetos piešinį ir manė ją priklausant lietuviškiems paminklams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 254
Panašios monetos piešinį man atsiuntė ponas Tadas Volianskis.\nJi buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, priklauso lietuviškiems\npaminklams. Si moneta yra senesnė už mūsų turimą.
Narbutas nurodo, kad pagal Tado Volianskio šifruotę runų užrašas piešinyje reiškė Vaivedučio vardą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra\ntas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio\nvardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasa\nkyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas\ntarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pa\nčios vėliavos.
Narbutas rašo, kad Tadas Volianskis 1630 m. testamento antspaudo užrašą skaitė kaip „Mattez“, arba Matas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 406
IV lentelė, 32-asis piešinys. Lygiakraščiame šešiakampyje apskritimas, kuriame pavaizduotas kažkoks trišakis augalas; šakų galuose lyg vynuogių lapai ar panašios Į gvazdikus gėlės. Šešiakampio kampuose yra aiškios runos - venediškos arba turinčios vaizduoti Užvyslio slavus, anot žinovų, reiškiančios B. A. M. K. E. Z. Nežinia, kas prispaudė tą antspaudą; jis bu vo pridėtas prie testamento ir yra tarp penketo kitų su lenkiš kais herbais; dokumentas yra iš 1630 metų. Ponas Tadas Vo lianskis skaito Y 'icpti'b> „Mattez (MATTEZ)“, taiyra „Mal- jasz“, arba Matas**.
Tadas Volianskis 1844 m. sausį Narbutui siuntė savo seniau į lenkų kalbą išverstą dainą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 470
Tekstas, kuriuo T. Narbutas papildė paragrafą, rengdamas antrąjį LTI leidimą (PEĮ. — L. 55). Šios dainos vertimą į lenkų kalbą istorikas gavo iš savo korespondento archeologo, kolekcio nieriaus Tado Volianskio (Wolanski). 1844 sausį T. Volianskis ra šė istorikui: siunčiu Tamstai dainą, kurią išverčiau ka- dais, prieš daugel metų, į lenkų kalbą.
Tadas Volianskis Narbutui pateikė numizmatinio radinio piešinį ir aprašė auksinį medalioną, jo siejamą su Samboru, vadintu Kurchu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 487
92\n92 /Ten pat/\nPabaltijo\nslavai\ntaip\npat\ngarbino\nKurchą.\nPonas Tadas Vo\nlianskis pateikė mums numizmatinio radinio piešinį su tokiu ap\nrašymu: „Auksinis medalionas, dviejų colių ir dviejų linijų (1\nlenkiška linija — 1/12 colio, 1 rusiška linija — 1/10 colio —\nR. G.) ¡skersmens]. Jis skirtas Samborui, Pabaltijo slavų karaliu\nkui, derliaus, vaisių ir daržininkystės dievukui, kurio vardas buvo\nKurchas.
Tadas Volianskis figūroje įžvelgė galvą su ragais, kurie iš užpakalio jam buvo panašūs į erelį su nagais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 488
Moneta labai plona, labai apgadinta ir išliko\nlik todėl, kad buvo įdėta tarp dviejų stiklinių plokštelių (perpiešti\nKrūminės medalį). Panašios monetos piešinį man atsiuntė p/onas/\nTad/as/ Voliankis. Ji buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, pri\nklauso lietuviškiems paminklams.
Tadas Volianskis Narbutui atsiuntė panašios monetos piešinį ir manė, kad Lietuvoje rasta moneta priklauso lietuviškiems paminklams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 488
Moneta labai plona, labai apgadinta ir išliko\nlik todėl, kad buvo įdėta tarp dviejų stiklinių plokštelių (perpiešti\nKrūminės medalį). Panašios monetos piešinį man atsiuntė p/onas/\nTad/as/ Voliankis. Ji buvo rasta Lietuvoje ir, jo nuomone, pri\nklauso lietuviškiems paminklams.
Narbutas rašo, kad trečiame veikalo tome turėjo būti aptartas Tado Volianskio naujas Henenbergerio užrašo aiškinimas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 508
Ten kitaip pa\nvaizduotos figūros, ypač rankų pozicijos. Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava.
Narbutas nurodo, kad runų užrašas reiškė Vaidevučio vardą pagal Tado Volianskio šifruotę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 508
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų\npiešinio užrašas runomis reiškia Vaidevučio vardą (pono Volian\nskio šil'ruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo\nskirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir\nherbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
Tadas Volianskis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, laiko kažką panašaus į pasagą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 407
Antrame skyde - bėgantis lokys, nugręžtas į dešiniąją skydo pusę; tai tėvoninės Žemaičių kunigaikštystės herbas. Trečiame skyde, į dešinę nuo kunigaikščio, yra kryžius, einantis beveik per visą skydą; šis skydas priklauso Senųjų Trakų miestui . Ketvirta me skyde - visu ūgiu stovintis šarvuotas riteris su smailiaviršiu šalmu ant galvos; dešine ranka jis remiasi į nulaužtą medžio kamieną su dalimi šakų, o kairiojoje, šiek tiek pakylėtoje, lai ko kažką panašaus į pasagą.
Šios dainos vertimą į lenkų kalbą istorikas gavo iš savo korespondento archeologo, kolekcio nieriaus Tado Volianskio (Wolanski).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 470
Šios dainos vertimą į lenkų kalbą istorikas gavo iš savo korespondento archeologo, kolekcio nieriaus Tado Volianskio (Wolanski). 1844 sausį T. Volianskis ra šė istorikui: siunčiu Tamstai dainą, kurią išverčiau ka- dais, prieš daugel metų, į lenkų kalbą. Tai nebus Tamstai nema lonu, nes tas, kuris savo širdyje ištikimai, kaip lenkas ir lietu vis, saugo tėvynės meilę ir jos ankstesniy laikų prisiminimą, tai jam ir tokia smulkmena yra geistina“ (Bidgoščius.
Tadas Volianskis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 488
O tai yra toks pat užrašas kaip ir ant kai kurių romėniškų medalių; jis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO. Taip pat kaip ir ant Volgasto miesto globėjo Jaruvito skydo, ant kurio radau tokį užrašą: „Tutori Voigasliensi, optimo maximo Jurowito". Lotynų kalbą slavai venedai ir lietuviai var tojo kaip diplomatinę kalbą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuvos susijungimas su Lenkija lėmė, kad mūsų kraštas neteko tų brangiųjų metalų; mat, kai tik susidarė ryšiai su Lenkija ir su Vokietijos kraštais per Len kiją, įvyko tas pražūtingas Lietuvos monetų išpirkinėjimas, la bai pelningas tos rūšies lupikautojams, kadangi Lietuvos pini gai pilnavertiškumo požiūriu lenkė visus kitus...“ Patys kryžiuočiai spekuliavo pinigais, kaldami nelygios ver tės savo pinigus ir dar daug tikriausiai iš metalo, įgyto Prūsijo je arba pagrobto Lietuvos žemėse.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kita pusė: perliniame apvadėlyje pavaizduotas žmogus vei du į priekį, aprengtas ilga lygia tunika; veido žymės ir drabu žio klostės nudilusios. Matomos kojos - nuo pusės blauzdų kaip lazdelės, besibaigiančios rutuliukais. Kairioji ranka re miasi į ilgą lazdą, stovinčią ant žemės. Dešinioji ranka nuleis ta žemyn, tarytum rodo pradžią užrašo, einančio ratu iš apa čios į viršų, pradedant nuo 0.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Karys kairiąja ranka stumia žvėrį. Toje rankoje laiko kažką panašaus į skydą, o dešiniąja arba remiasi į žemę, arba siekia ginklo. Už riterio galvos yra ženklas „O“, virš kurio - žvėries letena ir ženklas „I“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
401 ## Puslapis 401 c basi Ten kitaip pavaizduotos figūros, ypač rankų pozicijos. Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žinių apie tai, kaip Gediminas suteikė herbą Krunevičiui, patei kė Malachovskis savo bajoriškų pavardžių rinkinyje (tik neaišku, kokiu šaltiniu remdamasis). Šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, ži nomas ir Neseckiui. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai.