Sviatopelkas – šaltiniuose minimas Pamario kunigaikštis ir lietuvių bei žemaičių karvedys, kovojęs su kryžiuočiais. 1247 metais jis rėmė kitų Prūsijos provincijų gyventojų kovas su kryžiuočiais, ypač Pamedėje. Pasak Simono Daukanto, Sviatopelko kariniai veiksmai drąsino lietuvius, todėl jie paskyrė jį savo karvedžiu ir kartu su žemaičiais įsiveržė į Pamezoniją bei Kulmiją. Viename žygyje jis, persikėlęs per Yslą, ties Golubu netikėtai puolė kryžiuočių kariuomenę, vėliau nusiaubė Kujaviją ir parsivežė grobio bei belaisvių. Sviatopelką taip pat vaizduoja kaip valdovą, siekusį susigrąžinti pilį Cartovicą, ypač dėl joje buvusios šventenybės, todėl jo veiklą lydėjo ne tik karinė, bet ir religinė motyvacija.
S. Daukantas (1995) rašo, kad lietuviai, norėdami įveikti kryžiuočius, paskyrė Sviatopelką savo karvedžiu.
Teodoras Narbutas, „Lietuvių tautos istorija“, t. 1 (1998), Sviatopelką vadina Pamario kunigaikščiu ir nurodo, kad 1247 m. jis rėmė kitų Prūsijos provincijų gyventojų kovas su kryžiuočiais.
Toksai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietuvius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuojau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariauna į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neapkęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.
Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesu traukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency.
Patsai rėdytojas kryžėjų ir kalavijonų Griuningenas iškeliavo į Teutoniją tenai meldžionų į karę telkti, bekeliaudamas jau užteikė margrafus Brandenburgijos Joną I ir Otoną III. Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesutraukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency. Paskui gulė į Kujaviją ir tenai sariodamas visame krašte, sugriejęs didį grobį, grįžo namon, varydamas daugybes imtinių motriškų ir vaikų.
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prūsijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pamedę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Kaip drąsiai Sviatopelkas kalbėjo, taip smurtai darė, kaipogi kariavo kryžėjus ant vandens ir žemės, grobį griedamas ir jų turtus drevėdamas. Toksai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietuvius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuojau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariauna į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti.
Barboros, sidabru aptaisytą, į Kulmiją parvirdė. Sviatopelkas, gailėdamos savo pilės, bet užvis didesniai savo šventenybės, per daug užsirūstino ir ketėjo pilę Cartovicą kaip įmanąs vėl atimti. Tą patį metą sukėlęs didžią kariauną savo krašte ir patelkęs dar iš tolimos Lietuvos ir Žemaičių, vylės, jog įgulė vokyčių tenai netvers ir negalės su tokia jo galybe remtis; kaipogi šv.