Narbutas rašo, kad 1247 metais Pamario kunigaikštis Sviatopelkas rėmė kitų Prūsijos provincijų gyventojų kovas su kryžiuočiais. Kaip drąsiai Sviatopelkas kalbėjo, taip smurtai darė, kaipogi kariavo kryžėjus ant vandens ir že mės, grobį griedamas ir jų turtus drevėdamas. Tok sai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietu vius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį.
Moteris, suviliota šios dvasios gundymo, niekaip negali išsivaduoti iš jos meilės. Įdomią smulkmeną apie tuos dievaičius mums paliko Prū sijos kronikos . 1247 metais, kai kryžiuočiai jau valdė Pame- dę ir tenykščius žmones lyg ir atvertė į krikščionių tikėjimą, vis dėlto dėl nuolatinių sumaiščių ir kovų su kitų provincijų gyventojais, remiamais Pamario kunigaikščio Sviatopelko, jie, matyt, neturėjo pakankamai laiko pasirūpinti Pamedės vidaus sutvarkymu bei atverstos tautos tikėjimo įtvirtinimu.
Kaip drąsiai Sviatopelkas kalbėjo, taip smurtai darė, kaipogi kariavo kryžėjus ant vandens ir že mės, grobį griedamas ir jų turtus drevėdamas. Tok sai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietu vius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuo jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams te- rioti ir deginti.
Tok sai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietu vius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuo jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams te- rioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neap kęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.
Barboros, sidabru aptaisytą, į Kulmiją parvirdė. Sviatopelkas, gailėdamos savo pilės, bet užvis didesniai savo šventenybės, per daug užsirūstino ir ketėjo pilę Cartovicą kaip įmanąs vėl atimti. Tą patį metą sukėlęs didžią kariauną savo krašte ir patelkęs dar iš tolimos Lietuvos ir Žemaičių, vylės, jog įgulė vokyčių tenai netvers ir negalės su tokia jo galybe remtis; kaipogi šv.
Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesu traukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency.
Patsai rėdytojas kryžėjų ir kalavijonų Griuningenas iškeliavo į Teu- toniją tenai meldžionų į karę telkti, bekeliaudamas jau užteikė margrafus Brandenburgijos Joną I ir Otoną III. Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesu traukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency. Paskui gulė į Kujaviją ir tenai sariodamas visame krašte, sugriejęs didį grobį, grįžo namon, varyda mas daugybes imtinių motriškų ir vaikų.