Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
6 teiginiai10 įrašai4 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 10 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–11 iš 11 rodomų įrašų
Surminas paliko pilį ir prisiekė ateityje nelaukti, kol Ordino broliai užpuls kurią nors pilį.
PDF 179
Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad\nateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.\n\n\n\n\n 239 (232).
Kolainių pilininkas Surminas sušaukė pilėnus tartis, kaip apgauti pro pilį laivais plaukusius Ordino brolius.
PDF 179
Kai jie plaukė pro jau\nminėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis,\nkaip galima būtų apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems — kitokį,\ngalop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais,\natsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir\nšitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės.
1290 m. Kolainių pilies vadas Surminas su 120 karingų vyrų priešinosi Meinhardo vadovaujamam pilies puolimui.
PDF 179
Apie Kolainių pilies užpuolimą\n\n 1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas,\nmagistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį529 su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais\npėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai\npriešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad\nnuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.
1313 m. lietuvių karalius pasiuntė kilmingą ir karingą Surminą su šimtu laivų sunaikinti Ordino laivo.
PDF 208
Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais\n\n Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa\nLietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei\nkaringą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą\nraitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai\ngintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį,\npasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista,\no Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus,\njį pavertė pelenais568.
Surminas po pergalingos kovos grįžo pas valdovą nugalėtoju, bet joje neteko brolio Goštauto ir kitų karių.
PDF 190
Smarkiausia ir sunkiausia kova vyko prie to di\ndžiojo laivo, kurio įgulą sudarė geriausi šauliai, tačiau\n191\n\n## Puslapis 190\n\njis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant\nseklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai už\nėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalė\ntoju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas\nširdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne\nteko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais\nkariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū\nsijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me\ndininkų valsčių.
Surminas grįžo pas valdovą nugalėtoju, bet šioje kovoje neteko savo brolio Goštauto ir kitų narsių karių.
PDF 190
Smarkiausia ir sunkiausia kova vyko prie to di\ndžiojo laivo, kurio įgulą sudarė geriausi šauliai, tačiau\n191\n\n## Puslapis 190\n\njis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant\nseklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai už\nėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalė\ntoju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas\nširdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne\nteko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais\nkariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū\nsijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me\ndininkų valsčių.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
241 (234). Apie beveik penkių šimtų lietuvių žūtį Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, neskaitant kitų ten pridarytų piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami jie metė — kaip reikalauja jų papročiai — burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. Tuo tarpu Ragainės broliai, sunerimę dėl savo žmonių naikinimo ir norėdami apsisaugti nuo būsimų pavojų, pasiuntė žvalgus, turėjusius saugoti kelius; vienas iš jų skubiai sugrįžo ir pasisakė matęs minėtuosius plėšikautojus.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
jis, nukirtus inkarų virves, buvo srovės užneštas ant seklumos, kur vos nesudužo, čia jį galop lietuviai už ėmė ir sudegino. Surminas grįžo pas valdovą nugalė toju, visiems nešdamas džiaugsmą, o pats slėpdamas širdyje liūdesį, nes šioje pergalingoje kovoje jis ne teko savo brolio Goštauto drauge su kitais narsiais kariais. Šitai dėjosi vasarą, o jau žiemą Henrikas, Prū sijos maršalas, pakartotiniais antpuoliais nuniokojo Me dininkų valsčių. Jeigu lietuviai, parodę tokį narsu mą, būtų turėję ten daugiau 1314 m e ta i karių ir jėgų, tikrai būtų kry žiuočiai netekę visos stovyk los, mat penki kariai, nakties tamsoje prasigavę pro sargybas, prisėlino beveik ligi pačių vadų ir, keletą priešų nužudę ir pasiplėšę N e p a p ra sta p e n k ių grobio, kiek tik galėjo pen- iie tu v ių n arsa kiese pakelti, sveiki sugrįžo pas savuosius, įvarydami kry žiuočiams siaubo; tik išaušus paaiškėjo, jog daugiau būta baimės nei pavojaus.
Susietas teiginys: t-007