Narbutas cituoja Straboną, kad žemynas už Elbės iki didelės jūros romėnams dar buvo visiškai nežinomas. Narbutas mini spėjimą, kad Strabonas, kaip šališkas Pitėjo aiškintojas, daug ką jam priskyrė svetimo. Narbutas nurodo Straboną tarp autorių, kurie kalbėjo apie vandens lygio kritimą ir pateikė akivaizdžių įrodymų.
Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo.
Tačiau Kelsijus ir Dalinas pernelyg įsismagina skaičiuodami, kai įrodinėja, jog nuo Kristaus gimimo Baltijos jūra nuseko 13 sieksnių ir po keturių tūkstančių metų jos neliks nė pėdsako. Antra vertus, žinome, jog Eratostenas*, Aristotelis, Strabonas, Ovidijus kalba apie vandens lygio kritimą, pateikdami akivaizdžių įrodymų (palyginti su Pisanskio „Pastabomis apie Baltijos jūrą“). Seni venecijiečių žemėlapiai šiai jūrai skiria gerokai didesnį plotą, negu ji užima šiandien, be to, matoma daug pavyzdžių ir gretimose žemėse, kurios tarsi įrodo jos mažėjimą.
Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.