Simonas Olelkaitis

PDF 509

Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad karalius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki, 511 ## Puslapis 510 n es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad karalius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai to d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mald a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį, Slucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais Algirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rūpesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės, nutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko gero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvirai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu atsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s sumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.

PDF 538-539

Nė vienas nesiūlė atidėti šio reikalo bendram su lenkais seimui, o kad dėl to nebūtų kaltinamas kuris vienas žmogus, visi tyliu susitarimu nutarė, pasinaudojus pasitaikiusia proga, patys išsirinkti valdovą. Gerokai nesutarė tie, kurie, visaip meilindamiesi, tylomis medžiojo sau kitų balsus, ir tie, kurie atvirai siūlė Simoną Olelkaitį. Vis dėlto šiuos užmojus sutramdė dar tebegyva jų širdyse Kazimiero įtaka ir pagarba jam: jie negalėjo aplenkti jo sūnų, ypač Aleksandro, kurį paskutinę gyvenimo valandą Kazimieras priešmirtiniais žodžiais jiems pasiūlė į valdovus.