Lietuvos didikai prašė karaliaus paskirti Slucko kunigaikštį Simoną Olelkaitį Lietuvos vietininku.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 509
Kas be ko, jie visi neišpasakytai trokštą, kad\nkaralius asmeniškai juos valdytų, tačiau jie to nesitiki,\n511\n\n## Puslapis 510\n\nn es p u ik iai žino, jo g len k ai nieku b ū d u n esu tik sią, kad\nkaralius ilgam atitrūktų nuo jų valstybės reikalų. Štai\nto d ėl vardan b en d ro s tėvynės gerovės jie karštai mal\nd a u ją paskirti Lietuvai vietininku Simoną Olelkaitį,\nSlucko kunigaikštį, savo pusbrolio sūnų, garsų žygiais\nAlgirdo proanūkį. Karalius, g erai žinodamas, kiek rū\npesčių jo tėvui sukėlė šitaip valdomos Lietuvos žemės,\nnutarė atm esti šį siūlym ą, nes su tik d am as užkirstų, ko\ngero, savo sūnum s k elią į Lietuvos sostą, tačiau atvi\nrai nieko n esak ė, n en o rėd am as p erd au g ankstyvu at\nsakymu jų erzin ti, ir slėp ė šird ies g ilum o je savo tik ru s\nsumanymus, g an a tolim us jų reikalavimams.
Dalis Lietuvos didikų atvirai siūlė Simoną Olelkaitį valdovu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 538-539
Nė vienas nesiūlė atidėti šio\nreikalo bendram su lenkais seimui, o kad dėl to nebūtų\nkaltinamas kuris vienas žmogus, visi tyliu susitarimu nu\ntarė, pasinaudojus pasitaikiusia proga, patys išsirinkti\nvaldovą. Gerokai nesutarė tie, kurie, visaip meilin-\ndamiesi, tylomis medžiojo sau kitų balsus, ir tie, kurie\natvirai siūlė Simoną Olelkaitį. Vis dėlto šiuos užmojus\nsutramdė dar tebegyva jų širdyse Kazimiero įtaka ir\npagarba jam: jie negalėjo aplenkti jo sūnų, ypač Alek\nsandro, kurį paskutinę gyvenimo valandą Kazimieras\npriešmirtiniais žodžiais jiems pasiūlė į valdovus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tačiau lemiamas žingsnis nebuvo žengtas: pasi tenkinta grasinimais bei kariuomenės telkimu, nes kaip tik tuo metu mirė žymiausias šios grupuotės vadas Jo nas Goštautas. Antra vertus, karalius irgi labiau nei kitados stengėsi išlaikyti sa- 1460 m e ta i vo rankose Lietuvą, nes su silaukė jau kelių palikuonių (mat šiek tiek anksčiau gimė trečias sūnus Jonas Ol- brachtas, o šiais metais ir ketvirtas — Aleksandras), to dėl visaip baudėsi Bresto seime nukreipti nuo Podolės didikų užmojus. Kadangi skausmas dėl patirtos skriau dos, tai yra dėl atimtų žemių, tebuvo tik sušvelnėjus, karaliaus akivaizdoje jie, tiesa, nerodė ypatingo įkar ščio, tačiau, jam išvykus, vėl K araliui p a v y k s ta n u- ryžtingai rengdavosi karui ir ram inti griebdavosi ginklų. Štai to dėl karalius, nusprendęs, jog nėra jokio reikalo malšinti nuolatos stiprėjančio sopu lio kad ir stipriomis, bet laikinomis priemonėmis, o rei kia ieškoti tokių vaistų, kurie visiems laikams išgydy tų negalę, sušaukė, susiruošęs traukti į Prūsiją, Vilniuje lietuvių seimą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Galop, kaip dera krikščioniui aprūpintas visais sakramentais, mirė birželio 7 d., išgyvenęs šešiasdešimt ketverius metus, o Lietuvą valdęs penkiasdešimt dvejus. Garsėjo šis val dovas ir savo šlovingu vardu, ir savo garbingais žy giais. Vidutinio ūgio, plikakaktis, pailgo ir prakaulaus 5 40 veido, kalbėdamas šiek tiek švepliavo; būdamas labai kantrus ir kūnu, ir dvasia, nebijojo nei darbų, nei var gų. Gerdavo tiktai šaltą vandenį, o elgėsi ir rengėsi paprastai ir kukliai kaip ir Jogaila. Didžiausias palaido sanguliavimo priešas, ištiki- Š v ie sio jo V iln ia u s miausias teisėtos žmonos vy- v y s k u p o A n d ria u s ras, nepaprastai mėgo me- m irtis džioti, o draugams buvo la bai dosnus.