Simonas Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 112
Romantikas S. Daukantas savo \nveikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – \npraktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo \neuropietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas.
Simonas Daukantas buvo parašęs veikalą „Darbai žemaičių ir lietuvių“.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai\nčių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių\ntautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių pa\nieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo\nformos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirody\nmą.
P. Malevskis buvo tiesioginis istoriko Simono Daukanto viršininkas Lietuvos Metrikos padalinyje prie Senato Trečiojo departamento.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 10
P. Malev- \nskis buvo Lietuvos Metrikos padalinio prie Senato Trečiojo De\npartamento vadovas ir tiesioginis istoriko S. Daukanto viršinin\nkas.
Simonas Daukantas įkalbino Motiejų Valančių rašyti ir lietuviškai išleisti Žemaičių vyskupijos istoriją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 112
Būtent S. Daukantas įkalbino savo kraštietį Motiejų Valančių (1801–\n1875), tuomet dėstytojavusį Sankt Peterburge, ten perkeltoje iš Vilniaus \nKatalikų dvasinėje akademijoje, rašyti ir išleisti Žemaičių vyskupijos isto-\nriją lietuviškai. 1848 m.
Simono Daukanto tiesioginis viršininkas buvo Lietuvos Metrikos padalinio vadovas Pranciškus Malevskis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 10
P. Malev- \nskis buvo Lietuvos Metrikos padalinio prie Senato Trečiojo De\npartamento vadovas ir tiesioginis istoriko S. Daukanto viršinin\nkas.
Simoną Daukantą įkvėpė suvokimas, kad tautos ateičiai būtina tautos atmintis, todėl jis raštu įamžino Lietuvos praeitį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 9
“ \nBūtent šis žinojimas įkvėpė Lietuvos šviesuolius (Simoną Daukantą, Joną \nMačiulį-Maironį ir kt.) įamžinti savo šalies praeitį raštu.\nApibendrinamojo pobūdžio istorijos darbai paprastai gimsta lūži-\nniais valstybės raidos etapais ir išskirtinėmis progomis.
Manoma, kad Simonas Daukantas tuo metu jau buvo parašęs „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 51
Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti\nS. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai\nbuvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo\npersirašytas11. Bet savo straipsnyje jis nemini S. Daukanto, ta\nrytum pastangų parašyti lietuvių tautos istoriją iki pat 1829\nmetų ir nebuvo.
Savo „Darbų“ pratarmėje Simonas Daukantas rašė: „<...> aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 51
Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties\nS. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: „<...> aš ne dėl mo\nkytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba\nsavo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų\ndaug kartų apsirinka“12.
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais. Vėliau S. Daukantas persikėlė į Sankt Peterburgą, įsidar- bino Rusijos valstybės Senato archyve, kad galėtų prieiti prie ten saugomų Lietuvos istorijos dokumentų, parašė lietuvių kalba dar dvi dideles Lietu- vos istorijos knygas, išleido plačią beletrizuotą etninių lietuvių kultūros studiją „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“, seriją švietėjiškų, Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.
Simonas Daukantas laiške Teodorui Narbutui stebėjosi, kad Danilavičius ginčijo Rimgaudo buvimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 31
Beje, \nkaip ir S. Daukantui, kuris buvo ne mažiau nustebintas. \nLaiške T. Narbutui jis sakė: „Keista, kad ponui Danila\nvičiui kažkodėl atėjo mintis ginčyti Rimgaudo buvimą“36.
S. Daukanto darbą šaltame Peterburgo Senato archyve Narbutas apibūdina kaip alinantį praeities tyrinėtojo darbą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 55
Kol kas to m eto praeities tyrinėtojo darbą daugiausia įsivaizduoja me iš klasikinio pavyzdžio - alinančio S. Daukanto darbo šaltame Senato archyve Peterburge.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 15
Šios publikacijos susilaukė M. Akelaičio, S. Daukanto dėmesio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tokia būtų pagrindinė šio straipsnio, rašyto 1829 me tais, t. y. T. Narbutui sisteminant jau sukauptą istorijos me džiagą, išvada. Kaip rodo antro LTI tomo parankinis egzem pliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poš kos darbus, juolab kad Šaurų dvaro bibliotekoje buvo saugo ma nemažai šio žemaičių literato rankraščių. Antra vertus, var gu ar būtume teisūs kalbėdami apie šį D. Poškos testamentą, kaip apie išskirtinį, programinį dokumentą, turėjusį ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, besidominčiai Lietuvos praei timi.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kaip rodo antro LTI tomo parankinis egzem pliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poš kos darbus, juolab kad Šaurų dvaro bibliotekoje buvo saugo ma nemažai šio žemaičių literato rankraščių. Antra vertus, var gu ar būtume teisūs kalbėdami apie šį D. Poškos testamentą, kaip apie išskirtinį, programinį dokumentą, turėjusį ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, besidominčiai Lietuvos praei timi. Ir vis dėlto šis straipsnis rodo bendrą lygį, bendrą nuotai ką, gimstantį norą rašyti patiems, t. y. tokiu būdu išvengti klai dų, kurias sąmoningai ar nesąmoningai darė kiti.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Tie- sa, Daukantui žalčiai yra lietuviškosios kultūros ir religijos ženklas, o miškai ir vyrai su meškenomis – laisvės simbolis.