Taigi Lietuvos antpuolyje su totoriais buvo priversti dalyvauti Briansko kunigaikštis Romanas ir jo sūnus Olegas, Smolensko kunigaikštis Glebas ir daug kitų, nes tuo metu rusėnų „visi kunigaikščiai totorių valioje buvo“.
Taigi Lietuvos antpuolyje su toto-\nriais buvo priversti dalyvauti Briansko kunigaikštis Romanas ir jo\nsūnus Olegas, Smolensko kunigaikštis Glebas ir daug kitų, nes tuo\nmetu rusėnų „visi kunigaikščiai totorių valioje buvo“. Antpuolyje\nprieš Lietuvą taip pat dalyvavo Pietvakarių Rusios - Haličo, Lucko,\nVladimiro, taip pat Pinsko, Turovo - kunigaikščiai.
Kova\nįsiplieskė iš naujo, kai atžygiavo rusų pagalbiniai da\nliniai, vedami Perejeslavlio kunigaikščio Olego ir Luc\nko kunigaikščio Levo, tačiau šie kunigaikščiai, per\nneatsargumą įsiveržę tarp susigrūdusių karių, pragaišo\nmaišatyje, leisdami tuo lietuviams neabejoti pergale.\nNetekusios vadų pagalbinės jėgos ėmė kovoti atvan\ngiau ir padrikai, vidurinės eilės, anksčiau išstumtos iš\nvietos, pradėjo trauktis, galop kunigaikščiai Stanis\nlovas ir Romanas paskatino savo pavyzdžiu kitus ka\nrius sprukti iš kovos lauko. Bėgančiųjų žudynes su\nstabdė naktis.
Bet kunigaikštis Jurijus susisiekė su smo- \nlenskiečiais, tie priėmė jį ir atidarė jam miesto vartus. \nO čia buvo Briansko kunigaikštis Romanas3 0 , Vytauto \npaskirtas. Jie jį patį užmušė, o kunigaikštienę ir jo vai\nkus paleido.
Tada ru sai ir suprato, kad lietuviai kariauja, norėdami ne gro bio jų krašte prisiplėšti, o savo valdžią jiems primes ti: jie pamatė, kad priešas trokšta užimti pačią tautos bei valstybės sostinę Kijevą. Iškilęs pavojus paskatino daugelį kunigaikščių, o ypač Seversko, griebtis ginklo: į kovą pakilo Perejeslavlio B endras rusų ž y g is kunigaikštis Romanas ir iš- p rieš G ed im in ą tremtas Lucko kunigaikštis jie turėjo pagalbininkų skitų. Kadangi sklido gandai, jog priešas skubiai traukiąs į Kijevą, jie už šešių my lių nuo šio miesto, prie Irpenio upės, įsirengė karo stovyklas, ketindami, jeigu tik bus įmanoma, užgriū ti visa jėga lietuvius, kai šie bus ar iš kelionės nuvar gę, ar pernelyg įnikę į grobikiškus išpuolius.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad Romanas, pastebėjęs grėsmę, atrėmė lietuvių puolimą, išvijo juos iš kovos lauko ir privertė trauktis, nors pats buvo sužeistas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Pastebėjęs grėsmę, \nnarsusis Romanas užšoko ant žirgo ir taip šauniai atrė\nmė lietuvius, kad išginė juos iš kovos lauko ir privertė \ntrauktis, nors pats buvo sužeistas.