Narbutas per Charoną iš Lampsako pasakoja, kad Rekas, pagailėjęs griūvančio ąžuolo, liepė jį apkasti šviežia žeme ir paramstyti. Narbutas pasakoja, kad aistruoliu lošėju laikytas Rekas, lošdamas nepaklausė bitės pranešimo ir vos jos neužmušė dėl zvimbimo.
Senovės išminčiai, matyt, norėdami tvirtai įskiepyti žmonėms medžių saugojimo ir puoselėjimo įprotį, teikiantį tiek malonumo mūsų žemiškajam gyvenimui, sukūrė giliamintę milologinę pasaką: esą hamadriadės gyvendavusios medžiuose, kartu su jais augdavusios, kentėdavusios ir užbaigdavusios savo gyvenimą. Charonas iš Lampsako išsaugojo mums įdomią istoriją apie šį dalyką. Kažkoks Rekas (Rhoecus), kartą apimlus gailesčio dėl griūvančio ąžuolo, liepė apkasti jį šviežia žeme ir paramstyti.
Nimfa, pagauta davusi žodį, nebegalėjo atsisakyti, tad pažadėjo pasimatyti su juo vienu, tik su sąlyga, kad jis keletą dienų susilaikys nuo noro santykiauti su moterimi; tam laikui praėjus, pridūrė, atsiųsiu pas tave bitę, kuri praneš tau tavo laimės valandą. Tačiau tas Rekas buvo aistringas lošėjas; nutiko taip, kad jis lošė tuo metu, kai atlėkė bitė su pranešimu; užuot paklausęs paslaugios pasiuntinės, jis vos neužmušė jos už įkyrų zvimbimą paausy. Tas paniekinimas taip įžeidė hamadriadę, kad ji atėmė iš jo sugebėjimą valdyti tam tikras kūno dalis.
Kažkoks Rekas (Rhoecus), kartą apimlus gailesčio dėl griūvančio ąžuolo, liepė apkasti jį šviežia žeme ir paramstyti. Rytojaus dieną jam pasirodė hamadriadė,