Narbutas per Charoną iš Lampsako pasakoja, kad Rekas, pagailėjęs griūvančio ąžuolo, liepė jį apkasti šviežia žeme ir paramstyti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 232
Senovės išminčiai, matyt, norėdami tvirtai įskiepyti žmo nėms medžių saugojimo ir puoselėjimo įprotį, teikiantį tiek malonumo mūsų žemiškajam gyvenimui, sukūrė giliamintę mi- lologinę pasaką: esą hamadriadės gyvendavusios medžiuose, kartu su jais augdavusios, kentėdavusios ir užbaigdavusios sa vo gyvenimą. Charonas iš Lampsako išsaugojo mums įdomią istoriją apie šį dalyką. Kažkoks Rekas (Rhoecus), kartą apim lus gailesčio dėl griūvančio ąžuolo, liepė apkasti jį šviežia že me ir paramstyti.
Narbutas pasakoja, kad aistruoliu lošėju laikytas Rekas, lošdamas nepaklausė bitės pranešimo ir vos jos neužmušė dėl zvimbimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 233
Nimfa, pagauta davusi žodį, nebegalė jo atsisakyti, tad pažadėjo pasimatyti su juo vienu, tik su sąly ga, kad jis keletą dienų susilaikys nuo noro santykiauti su mo terimi; tam laikui praėjus, pridūrė, atsiųsiu pas tave bitę, kuri praneš tau tavo laimės valandą. Tačiau tas Rekas buvo aistrin gas lošėjas; nutiko taip, kad jis lošė tuo metu, kai atlėkė bitė su pranešimu; užuot paklausęs paslaugios pasiuntinės, jis vos neužmušė jos už įkyrų zvimbimą paausy. Tas paniekinimas taip įžeidė hamadriadę, kad ji atėmė iš jo sugebėjimą valdyti tam tikras kūno dalis.