Ptolemėjas čia pristatomas kaip geografas, kurio veikalo pėdsakai Teodoro Narbuto aiškinime siejami su įvairiomis baltų žemėmis ir tautomis. Jis minimas kalbant apie Stavanus, kuriuos, Narbuto teigimu, vadino Stabatii ir išdėstė taip, kad juose galima atpažinti lietuvius. Ptolemėjas taip pat esą žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; svetimšaliai šį kraštą vadino Skalva arba Rusia, o jo ribos siejosi su Sudargija, Nadruva, Kuršių mariomis ir Žemaitija. Narbutas nurodo ir Ptolemėjo žinias apie Sūduvą bei sudinų koloniją prie germanų markomanų, tačiau kartu pabrėžia, kad geografas vardus galėjo netvarkingai perimti iš skirtingų epochų ir autorių, todėl kai kuriuos pavadinimus pateikė kaip atskiras tautas; dėl to pateiktų duomenų nepakanka patikimai nustatyti paties Ptolemėjo laikotarpį ir veiklos aplinkybes.
Žinojo sudinų koloniją prie germanų markomanų genties.
Salavijos gyventojus žinojo slavinu vardu.
Stavanus vadino Stabatii ir minėjo juos tokia tvarka, kad, Teodoro Narbuto vertinimu, juose buvo galima atpažinti lietuvius.
Remiantis Ptolemėju, latgalus senovės tyrinėtojai vadino veltais, Veltae.
Jo geografiniame darbe pavadinimai buvo daugiausia netvarkingai surašyti ir sukompiliuoti iš įvairių šaltinių; Teodoro Narbuto vertinimu, Ptolemėjas kartais pateikdavo vienos tautos pavadinimus kaip dviejų tautų pavadinimus.
Teodoro Narbuto teigimu; aprašoma Ptolemėjo geografinių žinių apimtis.
Teodoro Narbuto teigimu; kalbama apie Ptolemėjo žinias ir geografinę informaciją.
Teodoro Narbuto aiškinimu; aprašomas Ptolemėjo vartotas gyventojų pavadinimas.
Teodoro Narbuto aiškinimas apie Ptolemėjo pateiktą tautų pavadinimą ir išdėstymą.
Teodoro Narbuto perteikta senovės tyrinėtojų interpretacija; tai nėra tiesioginis Ptolemėjo savęs apibūdinimas.
Teodoro Narbuto vertinimas apie Ptolemėjo naudotus šaltinius ir pateikimo būdą; kalbama apie senovės geografijos sudarymą.
Mes net nežinome, ar tai buvęs tik vardas lėtų, arba veikiau lietuvių, genties, ar visai atskiros, seniai išnykusios genties pavadinimas. Senovėje buvo žinomi panašūs pavadinimai: Ptolemėjas mini Aelvaconesz, kurie buvo lygų gentis; be to, tyrinėtojai teigia, kad jie gyveno Silezijoje, nors galėjo būti ir arčiau Vyslos arba prie jūros kairiojoje šios upės pakrantėje. Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5.
Senovės tyrinėtojai teigia, kad Vendenas Livonijoje yra jų kolonija, kurią senovės lyviai vadino Kisia. Senovės tyrinėtojai, remdamiesi Ptolemėjum, juos dar vadina veltais, Veltae*. 283 Latgala, Letgola.
Tačiau Ptolemėjas turi tam tikrų žinių apie šią, toje pačioje vietoje esančią provinciją, be to, neabejotina, kad nuo seno ten gyveno ir lietuviui Tas pats geografas taip pat žinojo vieną sudinų koloniją, buvusią germanų markomanų genties kaimynystėje, dabar Prahos apskritis (Čekija), prie Vltavos upės; tai galėjo būti iš prūsų Sūduvos kažkokia užklydusi genties dalis4. Ne kartą provincijoje prisiglausdavo nuo lenkų ir lietuvių ginklų bėgantys jotvingiai. Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas.
270 Lietuvos provincijos. Stavanus Ptolemėjas vadina Stabatiix. Sis geografas mini juos toje vietoje ir tokia tvarka, jog nedaug reikia įžvalgumo, norint pažinti tikruosius lietuvius.
Ten, miškuose, yra akmeninių pastatų griuvėsių ir ant kalvų piliaviečių, primenančių žilą šios žemės senovę. Ptolemėjas žinojo Salavijos gyventojus slavinu vardu; iš to galima spręsti, kad Rusios egzistavimo laikais didelė dalis šios žemės II krikščioniškosios eros amžiuje buvo žinoma Skalvos arba Rusios vardu, kuriuo ją ir vadino svetimšaliai. Rytuose ji ribojosi su Sudargija, pietuose — su Nadruva, vakaruose — su Kuršių mariomis, o šiaurėje — su Žemaitija.
Senovės tyrinėtojai teigia, kad Vendenas Livonijoje yra jų kolonija, kurią senovės lyviai vadino Kisia. Senovės tyrinėtojai, remdamiesi Ptolemėjum, juos dar vadina veltais, Veltae*. 283 Latgala, Letgola.
Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybė je jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tau tos pavadinimus iš įvairių.
Esmė ta, kad Ptolemėjas mini ir chiotus, bet tokioje pavadinimų, daugiausia netvarkingai surašytų ir sukompiliuotų iš įvairių šaltinių, kuriuos naudojo šis geografas, daugybėje jam ne sykį atsitikdavo, kad, paėmęs du vienos tautos pavadinimus iš įvairių epochų ir autorių, pateikė juos atskirai ir padarė dvi tautas, kiek panašiai pavadinęs, nes ne visuomet buvo įmanoma patikrinti. Krikščioniško- * 5 1 Lib. XXXI.