Narbutas rašo, kad Pretorijus Hartknocho studijų prierašuose Kreive arba Kriwe aiškino kaip žynį ar tautos teisėją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 283
Vadinasi, šito pavadinimo etimolo\ngija dar neištirta.\nPretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisin\ngai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kre\nive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos\nteisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va\ndinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego\nrijos teisėjais arba žyniais.
Narbutas žynių vyrų ir moterų vardus kildina iš Meletijaus ir Pretorijaus, tyrusių juos pagal paprastų žmonių sakytinius padavimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 303
Daugeliu požiūrių\nšios žynės buvo Antikos bakchančių pamėgdžiojimas.\nVisi šie žynių - vyrų ir moterų - vardai paimti iš Meleti-\njaus ir Pretorijaus, tyrusių dalyką pagal paprastų žmonių sa\nkytinius padavimus; jų teiginius patvirtino vėlesni tyrėjai.\nBurtininkė (Burte)\nLietuvių barde - Burtyniczka.
Narbutas rašo, kad Pretorijus, atpasakodamas Dusburgiečio kronikos vietą apie žynio lazdą, ją vadino krivūle.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 430
Tą lazdą, vadinamą krivūle, vaitas siunčia artimiausiam kaimy nui, tas tučtuojau siunčia tolyn, kol paskutinis iš eilės atneša atgal vaitui; kiekvienas, gavęs tokį ženklą, yra įpareigotas ne delsiant atvykti į valsčiaus susirinkimo vietą. Pretorijus, atpa sakodamas šią Dusburgiečio kronikos vietą, kur kalbama apie žynio lazdą, vadina ją krivūle. Čia anksčiau nupieštą kreivą lazdą Prūsijos lietuviai šitaip tebevadina, taigi krivis turėjo pa našią lazdą ir ji turėjo būti jo įsakomasis ženklas9 10.
Teodoras Narbutas spėjo, kad Hartknocho ir Pretorijaus naudotuose egzemplioriuose kimbrų datos klaida galėjo atsirasti prie 190 pridėjus vienetą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas. Tos audros, anot kronikose užrašytų padavimų, beveik be paliovos truko 12 metų, nusiaubė Baltijos jūros vakarines pakran tes ir neatpažįstamai pakeitė jų vaizdą: pradingo netoli 1 Plutarchus; Sirabo.
Teodoro Narbuto pastaboje dingusios Rozencveigo kronikos duomenys nurodyti kaip pateikti Pretorijaus veikale „Preussische Schaubühne, sive Deliciae Prussiae“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
2 Pas Hartknochą. 3 Rozencveigo kronika šiandien laikoma dingusia; čia iš jos pa teikti dalykai yra Pretorijaus veikale (Preussische Schaubühne, sive Deliciae Prussiae). Rankraščio originalas saugomas Berlyno archyve.
Teodoro Narbuto perteikimu, Pretorijus prūsus ir rusus laikė pirmine viena gentimi, o variagų vardą kildino iš prūsiško žodžio „Warejs“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Tai, žinoma, vien panašumai, kuriuos\npastebėjo dar Bachmeisteris. Be to, ir Pretorijus sako,\njog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai;\nvariagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa-\nrejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį\nduoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu,\njog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir\nkrivičiams.
Teodoro Narbuto perteikimu, Pretorijus Sasavos tvirtovę lokalizavo prie Šyšos upės, kuri kitados turėjusi vadintis Cyse arba Sussa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ne Sarkės, o Šar\nkučių kaimas, kiek pats žinau iš vietovės tyrimų, yra Ly\ndos apskrityje, Nočios parapijoje netoli Kalesnykų; Szar-\nkutis lietuvių kalba reiškia kiauliaskerdį, skerdiką. Gar\nsiausia šios provincijos tvirtovė buvo Sasava, stovėjusi\nkažkokios upės pakrantėje, bet tai tiksliai nenustatyta.\nPretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita\n\n## Puslapis 370\n\ndos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa.
Paimdavo į saują druskos, pašnibždėdavo ir pūsdavo, tada įmesdavo į dang- 31 Vėjininkai (Wejones) Šias penkias pranašautojų rūšis pateikia Pretorijus, remdama sis savais pastebėjimais, ką buvo matęs savo akimis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 300
Latviuose tai buvo žynys ir pranašautojas. Paimdavo į\nsaują druskos, pašnibždėdavo ir pūsdavo, tada įmesdavo į dang- 31\nVėjininkai (Wejones)\n31\nŠias penkias pranašautojų rūšis pateikia Pretorijus, remdama\nsis savais pastebėjimais, ką buvo matęs savo akimis.\n299\n\n## Puslapis 299\n\nteliu uždengiamą ryką; iš alaus šnypštimo spėdavo slaptus da\nlykus, ypač apie pamestus daiktus.
Pretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita dos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369-370
Ne Sarkės, o Šar kučių kaimas, kiek pats žinau iš vietovės tyrimų, yra Ly dos apskrityje, Nočios parapijoje netoli Kalesnykų; Szar- kutis lietuvių kalba reiškia kiauliaskerdį, skerdiką. Gar siausia šios provincijos tvirtovė buvo Sasava, stovėjusi kažkokios upės pakrantėje, bet tai tiksliai nenustatyta. Pretorijus teigia, kad ji buvo prie Šyšos upės, kuri kita dos turėjo būti vadinama Cyse arba Sussa.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Mirus senajam vyriausiajam žyniui, vaidilos labai slaptai išrinkdavo naują; kitą dieną po išrinkimo pristatydavo jį žmo nėms, aiškindami, kad patys dievai pasirinkę šį šventą žmogų iš labiausiai nusipelniusių: privalu gerbti jį ir klausyti jo. Nors Hartknochas abejoja tokią konklavą buvus, kadangi ankstes nieji istorikai apie ją neužsimena, tačiau užginčyti tai - neįma nomas dalykas, nes vietos padavimai ir dainos galėjo išsaugoti ir perteikti vėlesniems amžiams tą detalę, kurią pamaldieji ra šytojai savo raštuose praleido nenorėdami lyginti su švento mis dabartinės Romos apeigomis. Henenbergeris išsaugojo mums vyriausiųjų žynių sąrašą, pradedamą Vaidevučiu, kuris VI amžiaus pradžioje, iki kry žiuočiams užkariaujant Prūsiją, neabejotinai įvedė religinę san tvarką (pas Hartknochą, p. 149): 1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepa žindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai ku rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tai, žinoma, vien panašumai, kuriuos pastebėjo dar Bachmeisteris. Be to, ir Pretorijus sako, jog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai; variagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa- rejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį duoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu, jog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir krivičiams.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
33 Viename liaudies padavime pasakojama: šventa mergelė (vai dilutė) buvo apkalbėta, kad susidėjusi su nepažįstamu bajoru; ją ve žė dvejetu juodų karvių, norėdami užsiūti odiniame maiše su šuni mi, katinu ir gyvate ir nuskandinti Nemune. Pasirodė tas bajoras rai tas, šarvuotas, išvadavo mergelę ir liepė sutuokti su ja ant paties upės kranto; tada abu apsikabinę šoko į vandenį ir dingo iš akių. Toje vie toje vanduo ėmęs virti ir suktis verpetu, ir dabar taip daro, tarytum nelaimingosios poros vestuvių ženklam Kai kada naktį, šviečiant mė nuliui, ji išlipanti į krantą, dainuojanti dainą apie savo nuotykį ir mai tinanti kūdikį.