Teodoras Narbutas Povilo Juozapo Safaržyko veikalą apibūdino kaip pirmąjį išsamų ir visa apimantį slavų istorijos tyrinėjimą. Narbutas rašo, kad Safaržykas alanus, asus ir osetinus siejo su skandinaviškosios „Edos“ asais. Teodoro Narbuto teigimu, Povilas Juozapas Safaržykas senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, o kalbų skirtumus aiškino istoriniu likimu.
P. J. Safaržyko veikalas buvo pirmasis išsamus, viską apimantis slavų istorijos tyrinėjimas. Pats „Slavų senienų“ autorius taip nusakė priežastis, kurios paakino jį imtis tokio tyrinėjimo: „Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus, kuris atsisakė pirmykščio kietumo ir rūstumo, širdis verda nenugalimu ilgesiu rasti patikimų žinių apie mielus jo protėvius, bet šis ilgesys yra dar stipresnis mokslininko, kuris savo gyvenimą paskyrė tyrinėjimams, turintiems glaudų ryšį su jo tautybe < ...> “2.
Tai, jog alanai taip pat buvo vadinami asais, o rusų — ¡asais, osáis, osetinais, kurių palikuonys ir šiandien gyvena Kaukaze, skaitome Safaržyko veikale (Starožytnošci slawianskie. S. 16. Nr. 9). Vės dėlto jis mano ¡uos buvus asus, minimus skandinaviškoje „Edoje", nors kitur kalbama apie didelį vardų panašumą. Seniausias alanų, asų, lizdas buvo prie Dono (iš čia kilę ir „Edoje" minimi asai), todėl negalime pritarti Safaržyko nuomonei, kad O dinas buvo kilęs iš alanų, t. y. asų, gyvenusių krašte, kur išteka Vakarų Dauguva, Dnepras, Donas ir Volga.
Galbūt todėl, kad ir budinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas likimui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų. Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas galėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė, p daugelio žodžių panašumas atsirado arba juos pasiskolinus iš kaimynų, arba dėl daugelio kitų tarpusavio santykių.
Pats seniausias ir tikrai istorinis pėdsakas, bylojantis, jog jazigai egzistavo dar prieš Kristų, yra istorinis paminklas, dabar saugomas Imperatoriškajame Senienų kabinete Vienoje; jį mini Safaržykas2. Tai auksinė taurė, kuri kartu su kitomis brangenybėmis 1799 metais buvo rasta Torontalo komitate, netoli Šv. Mikalojaus piiesto, kasant vynuogyną pono Nako dvare.
Safaržykas iškelia hipotezę, iš kuries verta tik pasijuokti, — tas kalnas turėtų būti Minsko gubernijojell! Sis kruopštus slavų senienų tyrinėtojas kimba prie kiekvienos tautos, prie kiekvienos giminės, kur tik galima įžvelgti kokį nors panašumą (ar vardo, ar kitos kokios savybės) su slavais. Klijuoja, lopo savo audeklą ir dėl to dažnai pats tampa juokingas.
PE galima rasti ir M. Osolinskio, ir E. Eichvaldo, ir F. Kruzės, ir T. Voliansikio vardus, tačiau išskirtinę vietą užėmė slovakų archeologo ir istoriko Povilo Juozapo Safairžyko (Safarik, 1795—1861) tyrinėjimai.