Teodoras Narbutas Povilo Juozapo Safaržyko veikalą apibūdino kaip pirmąjį išsamų ir visa apimantį slavų istorijos tyrinėjimą. Narbutas rašo, kad Safaržykas alanus, asus ir osetinus siejo su skandinaviškosios „Edos“ asais. Teodoro Narbuto teigimu, Povilas Juozapas Safaržykas senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, o kalbų skirtumus aiškino istoriniu likimu.
P. J. Safaržyko veikalas buvo pirmasis išsamus, vis ką apimantis slavų istorijos tyrinėjimas. Pats „Slavų se nienų“ autorius taip nusakė priežastis, kurios paakino jį imtis tokio tyrinėjimo: „Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus, kuris atsisakė pirmykščio kietumo ir rūstumo, širdis ver da nenugalimu ilgesiu rasti patikimų žinių apie mielus jo protėvius, bet šis ilgesys yra dar stipresnis moksli ninko, kuris savo gyvenimą paskyrė tyrinėjimams, tu rintiems glaudų ryšį su jo tautybe < ...> “2.
Tai, jog alanai taip pat buvo vadinami asais, o rusų — ¡asais, osáis, osetinais, kurių palikuo nys ir šiandien gyvena Kaukaze, skaitome Safaržyko veikale (Staro- žytnošci slawianskie. S. 16. Nr. 9). Vės dėlto jis mano ¡uos buvus asus, minimus skandinaviškoje „Edoje", nors kitur kalbama apie di delį vardų panašumą. Seniausias alanų, asų, lizdas buvo prie Dono (iš čia kilę ir „Edoje" minimi asai), todėl negalime pritarti Safaržyko nuomonei, kad O dinas buvo kilęs iš alanų, t. y. asų, gyvenusių kraš te, kur išteka Vakarų Dauguva, Dnepras, Donas ir Volga.
Galbūt todėl, kad ir bu- dinai-skitai buvo kilę iš savo tautos žemdirbių kastos arba šį užsiėmimą perėmė iš gelonų, pačioje susiliejimo su pastaraisiais pradžioje. Safaržykas žengė dar toliau1, nes senovės lietuvius visiškai sugiminiavo su slavais, šiandienius šių abiejų tautų skirtumus priskirdamas liki mui, kurio dėka jos patekdavo tai į germanų, tai į finų valdžią, ir lietuvių kalba vis labiau tolo nuo slavų. Vis dėlto žmogus, mokantis šias kalbas, neras nieko, kas ga- lėtų jį įtikinti šios hipotezės teisingumu, nes lietuvių, germanų, finų ir slavų kalbos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė, p daugelio žodžių panašumas atsi rado arba juos pasiskolinus iš kaimynų, arba dėl dauge lio kitų tarpusavio santykių.
Pats se\nniausias ir tikrai istorinis pėdsakas, bylojantis, jog jazi\ngai egzistavo dar prieš Kristų, yra istorinis paminklas, da\nbar saugomas Imperatoriškajame Senienų kabinete Vie\nnoje; jį mini Safaržykas2. Tai auksinė taurė, kuri kartu\nsu kitomis brangenybėmis 1799 metais buvo rasta Toron-\ntalo komitate, netoli Šv. Mikalojaus piiesto, kasant vy\nnuogyną pono Nako dvare.
Safaržykas iškelia hipotezę, iš kuries verta tik pasijuok ti, — tas kalnas turėtų būti Minsko gubernijojell! Sis kruopštus sla vų senienų tyrinėtojas kimba prie kiekvienos tautos, prie kiekvienos giminės, kur tik galima įžvelgti kokį nors panašumą (ar vardo, ar kitos kokios savybės) su slavais. Klijuoja, lopo savo audeklą ir dėl to dažnai pats tampa juokingas.