Narbutas manė, kad Pompomijus Mela galbūt nesilankė prie Baltijos, bet galėjo remtis gerais senovės šaltiniais apie Šiaurės kraštus. Pompomijus Mela kalba apie Gdansko Zulavas.
Taip jūros plotas vis didėjo, ir galima sakyti, jog jūra augo žemės sąskaita, žodžiu, jūra didėjo. Tad tie, kurie pastebėjo fizinių įvykių, lėmusių žemių prie Baltijos jūros dingimą, sakė tikrą tiesą, ir tie, kurie, kaip Melą, teigė, jog Baltijos jūra užgriozta pakrantės salų, kurios vieną sykį panašios į sausumą, o kitą — į archipelagą, sakė taip pat ne mažiau tiesos. Tad kam gi vargšui Melai kaltinti Slėcerį meluojant; jis galbūt nesilankė prie Baltijos, neturėjo tikro supratimo apie Siaurės kraštus, bet galėjo visa nurašyti iš gerų senovės šaltinių, kurie tai žinojo ir, kaip matyti, labai gerai suvokė.
Negi Baltijos jūroje senovėje būta jūros potvynių ir atoslūgių? Veikiausiai autorius kalba apie prie jūros ar didelės upės žiotyse esančius slėnius, kurie iš dalies būdavo užliejami. Gal jis kalba apie Gdansko Zulavas. Jis rašo: „Ten gyvena oonai (kiaušinėdžiai), kurie minta vandens paukščių kiaušiniais ir avižomis“.