Pitėjas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Priekaištaujama, kad, norint suskaičiuoti 6000 stadijų, reikia imti visą jūros ilgį. Aestuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai. Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Kopija iš Karaliaučiaus archyvo kopijos, sub titulo Pommeraniae pertinendo, yra be pradžios ir pabaigos. Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maždaug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės nerijos, be to, ir gintaro čia galėjo būti ne mažiau kaip šiandien Sambijoje. Laikui bėgant, čia marių vandenys visiškai pakeitė pakrančių vaizdą, taip pat dėl smarkių jūros štormų gerokai pakito ir vakarinė Sambijos pakrantė, nes anksčiau ji plytėjo gerokai toliau į jūros pusę, ten, kur šiandien nardo žuvys ir iš paslaptingų jūros gelmių išgaunama labai daug gintaro, — ten seniau buvo daugelį mylių besitęsianti sausuma.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Apie Pitėją manoma, jog jis keliavęs du kartus: pirmą sykį į Britaniją, antrą — į šiaurės rytus, kur atrado Baltijos salą. Fosas teigia, jog jis pasiekė tik Reiną ar toliausiai Elbės žiotis. Spėjama, kad šališkas jo aiškintojas Strabonas daug ką jam priskyrė svetimo. Dažnai jo, kaip venecijiečio Marko Polo, žinios apie Kiniją buvo ilgai išjuokiamos, tačiau vėlesnis keliautojas Barovas, lydėjęs anglų pasiuntinį Makartnį, jo teiginius paverčia šlovintais jėzuitų aprašymais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Priekaištaujama, kad, norint suskaičiuoti 6000 stadijų, reikia imti visą jūros ilgį. Aestuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai. Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Joje yra labai įdomios detalės: 1) Frische Haff, alias recens mare, neseniai atsiradusi jūra; 2) į užtvindytą Vitlandijos 3 5 6 kraštą, vadinamą vulgo Balta, id est terra albescens, atplaukia neaprėpiama daugybė žuvų ir silkių, vandens šviežumo suviliotos; 3) minima Witlands Ort ir paaiškinama: vulgo Balta gals, finis albus. Kopija iš Karaliaučiaus archyvo kopijos, sub titulo Pommeraniae pertinendo, yra be pradžios ir pabaigos. Argi tuo būdu negalima buvo patekti j Baltiją, Plinijaus vadinamą gintaringa sala, kuri Pitėjo laikais, jei atsižvelgsime į Vitlandijos ir Sambijos sausumos mažėjimo proporcijas, plytėjo maždaug tiek, kiek pastaroji buvo išsikišusi į jūrą toli už šiandienės nerijos, be to, ir gintaro čia galėjo būti ne mažiau kaip šiandien Sambijoje.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo būti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bratenis įkūręs ties ąžuolu, visuomet žaliuojančiu, savo buveinę Rūmais pravardavęs ir kunigus įstatęs. Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo. Pats vardas upės Nemuno Niemon regimai yra lenkiškas žodis, taip pat Romovė neženklina žinyčios, kaip pasakoj skelbia, bet trobesį, kuriame viešpats ir visų vyriausias valdymieras visos tautos gyvenęs, kaipogi šiandien dar žemaičiai namus viešpaties ir kunigaikščio rūmais vadina.