Pelužis su Karaliaučiaus komtūro paskirtais vyrais užpuolė savo viešpaties sodybą ir nužudė 70 kunigaikščių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 176
Tuo metu vienas lietuvis, vardu Pelužis, įžeistas savo viešpaties [a domino suo],\nvieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos\nkaraliaus524, atvyko pas Sembos žemės brolius; jo paprašytas Karaliaučiaus komtūras\npaskyrė jam į bendrus Martyną iš Golino, Konradą, pravarde Velnias, ir dar vieną [vyrą],\nvardu Stavimėlas, bei 20 kitų narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge\nsu juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas.
Pelužio prašymu Karaliaučiaus komtūras jam paskyrė Martyną iš Golino, Konradą Velnią, Stavimėlą ir 20 kitų vyrų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 176
III, 235), sukilimą prūsai galėjo rengti 1289 m.\n\nTuo metu vienas lietuvis, vardu Pelužis, įžeistas savo viešpaties [a domino suo],\nvieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos\nkaraliaus524, atvyko pas Sembos žemės brolius; jo paprašytas Karaliaučiaus komtūras\npaskyrė jam į bendrus Martyną iš Golino, Konradą, pravarde Velnias, ir dar vieną [vyrą],\nvardu Stavimėlas, bei 20 kitų narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge\nsu juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas.
Lietuvis Pelužis, įžeistas savo viešpaties kunigaikščio, atvyko pas Sembos žemės brolius ir siekė atkeršyti už patirtas skriaudas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 176
Tuo metu vienas lietuvis, vardu Pelužis, įžeistas savo viešpaties [a domino suo],\nvieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos\nkaraliaus524, atvyko pas Sembos žemės brolius; jo paprašytas Karaliaučiaus komtūras\npaskyrė jam į bendrus Martyną iš Golino, Konradą, pravarde Velnias, ir dar vieną [vyrą],\nvardu Stavimėlas, bei 20 kitų narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge\nsu juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas.
Pelužis apie sumanymą pranešė Karaliaučiaus komtūrui Albertui fon Meisenui, kuris jį parėmė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 158
Tegu su kariais netikėtai pasirodąs, iš pa\nčių lietuvių tikrai netruksią tokių, kurie jį uoliai rem-\nsią. Pelužis, lengvai patikėjęs patarimu, apie viską pra\nnešė Albertui ton Meisenuį, Karaliaučiaus komtūrui,\nkuris parėmė sumanymą. Žygis nereikalavo didelės ka\nriuomenės, būtų užtekę negausaus, bet ryžtingo būrio,\nlengvai ginkluotų, bet drąsių, ne per daug besidomin\nčių vado planais karių.
Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 196
Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių. Netoli šių vietų plytinti gana didelė sritis seniau buvo vadinama Peluzija.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tą pačią naktį jis buvo viešpaties išgydytas, o plaukai taip jam ataugo, kad nė žymės nebeliko buvusio bjaurumo. 232 (225). Dar apie tą patį Neilgai trukus po to, kai tas pats brolis Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tą dieną, kai broliai bei kiti vienuoliai paprastai ima šventąją komuniją — mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, nutolo jis šiek tiek nuo kitų ir, susijaudinęs bei ašarodamas, pasakė: „O viešpatie Jėzau Kristau, jeigu dabar būčiau namie, priimčiau, sukalbėjęs daug maldų, tavo kūną“.
Susietas teiginys: t-001
Susieti teiginiai: t-001
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kurį metę jis kasdien kalbėjo tą maldą, pagarbiai tardamas žodžius, ir štai galop užgeso jame nuodėmės deglas ir paliovė jį kamavusios siaubingos pagundos. 231 (225). Dar apie tą patį Tas pats brolis Albertas vienu metu sunegalavo, o per tą ligą visai nuslinko jam galvos plaukai ir iškrito blakstienos.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Žygis nereikalavo didelės ka riuomenės, būtų užtekę negausaus, bet ryžtingo būrio, lengvai ginkluotų, bet drąsių, ne per daug besidomin čių vado planais karių. Mat paprasti kareiviai apskri tai neturėjo žinoti, ko imamasi, nenorėta, kad kalbos apie žygį pasklistų tarp Pelužio palydovų, kad kartais jų neišgirstų žmogus, kuris susimanytų ar iš gailesčio, ar iš baimės įspėti savo krašto žmones apie rengiamas skerdynes. Be to, reikėjo karius taip vesti, kad tik ta da lietuviai pajustų, jog priešas perėjo sieną, kai žy gis bus baigtas: didžiausią rūpestį kėlė ne tiek lietuvių kariuomenė, kiek jų budrumas.