Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
kunigaikštis, XIV a.
5 teiginiai7 įrašai4 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 5 teiginiai ir visi 7 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–8 iš 8 rodomų įrašų
Patrikas buvo Jogailos pusbrolis ir prie Strėvos 1348 m. žuvusio Narimanto sūnus.
PDF 310
Iš Gedimino giminės ten buvo paskutinis kunigaikštis\nJogailos pusbrolis Patrikas, prie Strėvos (1348) žuvusio Narimanto\nsūnus. Bet po Kulikovo pergalės (1380) Patrikas Didž.
1365 m. Patrikas su Kęstučiu, Algirdu ir Aleksandru įsiveržė į Ordino valdas ir jas nuniokojo.
PDF 69
1365 m. Kęstutis,\nAlgirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo\nžygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį\nbelaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.
Kojelavičiaus pasakojime Patrikas puolė gelbėti į priešų rankas patekusio tėvo Kęstučio, bet kryžiuotis Henrikas Hochbergas ietimi nutrenkė jį nuo žirgo.
PDF 242
Kęstutį, kuris ban\ndė ne tik sumanumu, bet jėga bei ginklu atstatyti tvar\nką irstančioje rikiuotėje, galingais kalavijo smūgiais\natremdamas kiekvieną narsų priešą, nubloškė nuo žir\ngo Henrikas Ekersbergas, riteris paauksuotais šarvais,\nkuris smogė arkliui ietimi iš šono; netrukus apsuptas\nsubėgusiųjų, jis pateko į priešų rankas. Išvydo tėvui\ngresiantį pavojų jo sūnus Patrikas ir nelyginant įgel\ntas (jis buvo tauraus būdo ir\nS ū n au s\nm eilė\ntė v u i\nlabai mylėjo tėvą) pavarė\nir karių m e ilė v a d u i\nžirgą link susigrūdusių prie\nšų, norėdamas pagelbėti tė\nvui; aklai kalaviju skindamasis kelią prie tėvo, jis\nsusilaukė bemaž tokio pat likimo: kryžiuotis Henri\nkas Hochbergas ietimi nutrenkė jį nuo žirgo. Jis iš pas\nkutiniųjų kovėsi kalaviju pėsčiomis, tačiau negalėjo\nįveikti galybės priešų; tuo metu keli lietuvių būriai,\nsmogę pleišto rikiuote, nuvijo priešą, išvadavo kuni\n244\n\n## Puslapis 243\n\ngaikštį ir išsigabeno iš mūšio lauko, neiškrikdami iš\nrikiuotės.
Narbutas Patriką įvardija kaip vieną iš Kęstučio sūnų, gimusių iš žmonos, kurią Kęstutis, jo pasakojimu, vedė Naujuosiuose Trakuose.
PDF 155
Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą,\nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.
Kojelavičiaus pasakojime Patrikas, pamatęs tėvui Kęstučiui gresiantį pavojų, puolė prie susigrūdusių priešų norėdamas jam padėti.
PDF 242
Kęstutį, kuris ban\ndė ne tik sumanumu, bet jėga bei ginklu atstatyti tvar\nką irstančioje rikiuotėje, galingais kalavijo smūgiais\natremdamas kiekvieną narsų priešą, nubloškė nuo žir\ngo Henrikas Ekersbergas, riteris paauksuotais šarvais,\nkuris smogė arkliui ietimi iš šono; netrukus apsuptas\nsubėgusiųjų, jis pateko į priešų rankas. Išvydo tėvui\ngresiantį pavojų jo sūnus Patrikas ir nelyginant įgel\ntas (jis buvo tauraus būdo ir\nS ū n au s\nm eilė\ntė v u i\nlabai mylėjo tėvą) pavarė\nir karių m e ilė v a d u i\nžirgą link susigrūdusių prie\nšų, norėdamas pagelbėti tė\nvui; aklai kalaviju skindamasis kelią prie tėvo, jis\nsusilaukė bemaž tokio pat likimo: kryžiuotis Henri\nkas Hochbergas ietimi nutrenkė jį nuo žirgo. Jis iš pas\nkutiniųjų kovėsi kalaviju pėsčiomis, tačiau negalėjo\nįveikti galybės priešų; tuo metu keli lietuvių būriai,\nsmogę pleišto rikiuote, nuvijo priešą, išvadavo kuni\n244\n\n## Puslapis 243\n\ngaikštį ir išsigabeno iš mūšio lauko, neiškrikdami iš\nrikiuotės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Daug valandų truko žiauri, nė vienai šaliai pergalės nežadėjusi kova; ga lop vokiečiai, geriau apsiginklavę ir išsidėstę patoges nėje vietoje (mat kovojo gerai įtvirtintoje stovykloje) nei lietuviai, paveržė iš jų pergalę. Kęstutį, kuris ban dė ne tik sumanumu, bet jėga bei ginklu atstatyti tvar ką irstančioje rikiuotėje, galingais kalavijo smūgiais atremdamas kiekvieną narsų priešą, nubloškė nuo žir go Henrikas Ekersbergas, riteris paauksuotais šarvais, kuris smogė arkliui ietimi iš šono; netrukus apsuptas subėgusiųjų, jis pateko į priešų rankas. Išvydo tėvui gresiantį pavojų jo sūnus Patrikas ir nelyginant įgel tas (jis buvo tauraus būdo ir S ū n au s m eilė tė v u i labai mylėjo tėvą) pavarė ir karių m e ilė v a d u i žirgą link susigrūdusių prie šų, norėdamas pagelbėti tė vui; aklai kalaviju skindamasis kelią prie tėvo, jis susilaukė bemaž tokio pat likimo: kryžiuotis Henri kas Hochbergas ietimi nutrenkė jį nuo žirgo. Jis iš pas kutiniųjų kovėsi kalaviju pėsčiomis, tačiau negalėjo įveikti galybės priešų; tuo metu keli lietuvių būriai, smogę pleišto rikiuote, nuvijo priešą, išvadavo kuni
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30. Dabar, kai rašau, beveik kaip Strijkovskio laikais, vyksta ant dieviškosios Biru tės kapo paprastų žmonių, susirenkančių net iš toli, jos prisi minimo ir garbinimo apeigos.