Pajauta buvo atiduota Živinbudui į žmonas, o kraičiu pridėta Lietuvos kunigaikštystė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 67
Galbūt šitaip ir būtų atsitikę, jeigu, jam mirus, 1089 m eta i būtų prasidėjęs tarpuvaldis: mat neturėjo jis sūnaus — savo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs jiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš Julijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jaunikaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį Pajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai pasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvotas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie Deltuvos palaidotas.
Pajauta buvo pripažinta deive.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 154
Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pastatė stabą, kadangi po mirties jai pradėta teikti dievišką garbę, kitaip sakant, ji buvo pripažinta deive. Toje vietoje jai buvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki paskutinių lietuvių stabmeldystės laikų.
Pajauta garsėjo grožiu ir dorybėmis, dievintomis anais amžiais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 154
Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, arba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė. Ta kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zivinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atnešė paveldimą Kernavės kunigaikštystę. Ji garsėjo grožiu ir dorybėmis, dievintomis anais amžiais. Mirė maždaug prieš 1220 metus.
Narbutas Pajautą aprašo kaip Kerniaus dukterį, ištekėjusią už Ukmergės srities kunigaikščio Živinbudo.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.