Pajauta buvo atiduota Živinbudui į žmonas, o kraičiu pridėta Lietuvos kunigaikštystė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 67
Galbūt šitaip ir bū\ntų atsitikę, jeigu, jam mirus,\n1089 m eta i\nbūtų prasidėjęs tarpuvaldis:\nmat neturėjo jis sūnaus —\nsavo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs\njiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš\nJulijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jauni\nkaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį\nPajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai\npasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvo\ntas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie\nDeltuvos palaidotas.
Narbutas Pajautą aprašo kaip Kerniaus dukterį, ištekėjusią už Ukmergės srities kunigaikščio Živinbudo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Nereikia tapatinti Medziojnos\nsu Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama\nLaima.\n154\n\n## Puslapis 154\n\nPajauta (Pojata)\nLietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar\nba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.\nTa kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zi-\nvinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atne\nšė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.
Pajauta yra ant gana aukšto kalno, matomas toli iš jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy mėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukš to kalno, matomas toli iš jūros. Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- mės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi lučių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be to, buvo paskirti žyniai, kū renę amžinąją ugnį ąžuolinėmis malkomis; šias prie taringas apeigas jie išsaugojo ligi krikščionybės laikų. Pasakoti apie tolesnę isto- A p ie m e tų ir laikų rijos eigą man neleidžia aki- sk a ič ia v im u s vaizdi klaida, kurią šiuo at veju primetė pirmieji lietu vių istorijos rašytojai ir kurios aš negaliu nutylėti. Mat ši klaida ne tokia maža, kad jos visai nepastebėtų dė mesingo skaitytojo akis. Gilios tylos gaubiamas išti sas šimtmetis padaro istorinių įvykių grandinėje di džiulę spragą. Ją vis dėlto anie rašytojai nejučiomis apėjo, nepaisydami nė to, kad šis tarpsnis atskyrė tėvą nuo sūnų, o tiesioginį įpėdinį nuo jo protėvių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
nenustota jos garbinti. Strijkovskis pats sako: „Palangoje, prie jūros, mačiau aukštą kalną, tos Birutės milžinkapį, kurį že maičiai bei kuršiai dar ir šiandien vadina šventos Birutės (Swis- tos-Bimtos) kalnu ir dar iki šios dienos švenčia jos šventę ten, toje vietoje, kur ir Romos katalikų kunigas atvažiuoja surink damas nemaža naudos iš žvakių ir aukų, nors nesuprantu, kaip Dievas priima tas aukas, kadangi toji Birutė buvo stabmeldė“. Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy mėti ten visuomet stovi medinis kryžius.