Dusburgietis teigia, kad apie Rudolfo, Romos karaliaus, pergalę prieš Otokarą, Čekijos karalių Tuo metu Rudolfas, Romos karalius, nukovė kare Otokarą, Čekijos karalių, atidavė Austrijos kunigaikštystę savo sūnui Albrechtui, kuris vėliau tapo Romos karaliumi, o savo dukterį atidavė.
Galop valdovas, ilgokai rūstinamas, pajuto širdyje užuojautą, matydamas savo Žmonių sielvartą, ir pakvietė iš. Prancūzijos karalystės vieną vargšą bei dievotą žmogų, kuris gyveno Amjeno vyskupystėje nuo visų atsiskyręs, todėl jį vadino Petru Atsiskyrėliu, ragindamas jį aplankyti viešpaties kapą bei kitas šventąsias vietas. Sis, atkeliavęs į šventąjį miestą, pamatė, jog nedorėliai nepagarbiai elgiasi šventose vietose, jog godotinas vyras Simeonas, miesto patriarchas, kartu su savo valdiniais nelyginant niekingas vergas, puolęs į visišką neviltį, kenčia begalinę priespaudą; būdamas doras žmogus, didžiai užjausdamas kitus ir iš visos širdies mylėdamas prispaustuosius, jis smarkiai nuliūdo ir apgraudo, vienas pats nerimastingai svarstydamas, ar negalėtų vienaip ar kitaip pagelbėti prislėgtiesiems.
Būt rasi ir tą patį metą kryžėjai į Samiją trau kę, jei nebūt atkeliavęs į Parusnį Brunas, vyskupas Oknico, garsus ne vien kilčia ir grakštybe, bet pa girtas savo išminčia, gudryba ir mandagumu, kurs į vardą savo viešpaties Otokaro, karaliaus Čekų, kaipo jo.
Tarp diduomių samionų rado sau bendrą kryžėjai jomylistą ponaitį vadinamą, kurį mistras masindamas daug valsčių jam dovenoti. Būt rasi ir tą patį metą kryžėjai į Samiją trau kę, jei nebūt atkeliavęs į Parusnį Brunas, vyskupas Oknico, garsus ne vien kilčia ir grakštybe, bet pa girtas savo išminčia, gudryba ir mandagumu, kurs į vardą savo viešpaties Otokaro, karaliaus Čekų, kaipo jo siuntinys pas kryžėjų mistrą atėjęs, ap reiškė, jog karalius apsižadėjo, kryžium apsiženk- linęs, su kariauna traukti atenčią žiemą į Parusnį netikėlių žemaičių kariauti. Be to, dar atnešė jis raštą samionims nuo savo karaliaus, kuriame lin kėjo jis sulig geru jiems krikštytis ir kryžėjų klau syti, sakydamas: „Aš pats atenčią žiemą atkeliausiu rūpintis paskubinimu jūsų išganymo"; bet samionys žodžio karaliaus neklausė ir nekrikštijos, nenorėda mi vergauti kryžėjams.
Popiežius Mikalojus III, įsėdęs į baž nyčios suolą, turėjo rūpintis didesniais reikalais nekaip pagalba kryiėjų. Viešpats Vokietijos Rudol fas Habsburgas, kariaudamas su Otokaru, viešpa čiu Čekų, nespėjo kryžėjams taikinėti. Lenkai ka riavo patys su lietuviais.
Teodoras Narbutas rašo, kad po Mindaugo mirties kryžiuočiai paskatino Čekijos karalių Otokarą vėl atkariauti Lietuvą ir atnaujinti jos krikščionišką karalystę.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Kai, mirus šiam karaliui, \nLietuva vėl grįžo į savo senąjį būvį, kryžiuočiai sugebėjo \npaakinti Čekijos karalių Otokarą vėl ją atkariauti krikš\nčionių pasauliui. Popiežius Klemensas IV džiaugsmingai \npritarė šiam sumanymui, ir Otokarui suteikė įgaliojimus \npo Mindaugo mirties vėl atnaujinti krikščionišką Lietu\nvos karalystę, tai yra atversti ją į tikėjimą.