Odoakras

PDF 227

Kituose Lietu­ vos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno­ vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar­ ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va­ riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko­ lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū­ sų gatve.

PDF 91

Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germana- riko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4. Žinios apie šį bendrinį pa­ vadinimą buvo plačiai paplitusios, nes ir Prokopijus5 mi­ ni estus, kalbėdamas apie karingus Odoakro vadovauja­ mus herulus, kilusius iš estų tautos. Sis istorikas gyveno imperatoriaus Justiniano laikais, arba VI amžiuje.

PDF 313

Taigi sąjungininkai pradėjo atvirai murmėti prieš savo vadą. Mažiausiai jam palankūs herulai kreipėsi į savo brolius, įsikūrusius Norike. Majorijano valdomos herulų lygos karvedžio Eduko sūnus Odoakras pasakė, jog, tu­ rėdamas tiek valdžios kiek Orestas, jis neleistų sąjungi­ ninkų kariuomenei gailėtis savo žygio j Italiją1.

PDF 323

Tik žinoma tai, kad Teodorikas paža­ dėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupi­ nas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo ranko­ mis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių ga­ na daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.

PDF 322

Tuo tar­ pu Odoakras, skubiai surinkęs saviškius, tyliai ir taip netikėtai puolė naktį jų būrius, įrengusius stovyklą prie Ados upės, kad visus pribloškė, privertė bėgti ir būtų visiškai nugalėjęs, jei bebaimis Teodorikas, nebijodamas didžiausio pavojaus ir gal geriau už priešininką vado­ vavęs saviškiams, nebūtų sugrąžinęs sprunkančių ir nar­ siai pasipriešinęs. Čia švintant prasidėjo kruvinos kau­ tynės; ilgai nebuvo aišku, kas laimės. Galop Teodorikas, savo gotų priešakyje surengęs naują ataką, nugalėjo he- rulus; Odoakras vos išsigelbėjo sprukdamas. Vienas se­ niausių jo karvedžių Tufą perėjo priešo pusėn.

PDF 323

Tik žinoma tai, kad Teodorikas paža­ dėjo išsaugoti Odoakro gyvybę ir turtus, perleido jam net tam tikrą valdžios dalį Italijoje arba patikėjo jam tam tikras valdas. Odoakras patikėjo gotų karaliui savo sūnų Telaną. Bet jis, trokšdamas vienvaldystės ir kupi­ nas juodo pavydo, nepasibjaurėjo netrukus po paliaubų sudarymo pažeisti svetingumo taisykles: jis savo ranko­ mis nužudė jo rūmuose puotavusį Odoakrą. Netikėtai gotai Ravenoje ir jos apylinkėse puolė herulus, kurių ga­ na daug išžudė. Sis baisus įvykis įvyko 493 metų kovo 5 dieną.

PDF 228

Mitologinė šios upės ypatybė yra ta, kad teikiamos malonės ženklan ji sa­ vo gerbėjams užtemdydavo vieną akį. Dar daugiau: Henen- bergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vie­ naakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo. Pamenu, jog skandinavų mitologijoje yra Iš­ minties šaltinis, kuriame uosis Igdrasilis (arba Idrasibas) maiti­ na vieną savo šaknį.

PDF 200

Tie, kurie nežinojo nei pago­\nniškų Graikijos ar Romos, nei Indijos? Pagaliau kaip \npo Odoakro pralaimėjimo grįžtantys iš Italijos he­\nrulai \ngalėjo \nduoti \npradžią \nlietuvių \ntautai, \njei \npa­\ntys buvo iš jų kilę, išėję iš tų pačių sodybų, kur \nir \nšiandien \ngyvena \njų \nainiai? \nBet \ntai \nnagrinėti \ndar ne laikas, vėliau kalbėsime apie herulus ir tvir­\nčiau pagrįsime mūsų prielaidas.

PDF 315

Odoakras ne­\ntrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, \nnorėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau \njis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos \nvandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są­\nlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių \nvadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam \npakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- \nberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus \nproblemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo \ntrečdalį žemės valdų1. Galbūt seni žemės savininkai pri­\nėmė šį nurodymą ne visai geranoriškai, bei atvirai maiš­\ntauti nedrįso pirmiausia dėl savo bejėgiškumo, o antra\n1 Procop.

PDF 321

Tuo tarpu Teodorikas, ap­\nsaugojęs užnugarį, — jis buvo mūšio lauke nukovęs ge­\npidų karalių Trazilą ir įveikęs Bazos vadovaujamus bul­\ngarus, — pasikvietęs pagalbon visigotus, kai šiek tiek \nužtruko jo žygis, surengė savo kariuomenių vadų pasi­\ntarimą dėl tolesnių veiksmų; tuo pat metu jis gavo ži­\nnią, j°g Odoakras su visomis savo pajėgomis, atėjęs prie \nSonzo upės netoli Akvilos, įsirengė stovyklą ir taip įsi­\ntvirtino vietovėje, tarsi laukdamas priešo. Gotų karalius \niškart ten iškeliavo. Upė buvo gili, per ją buvo permestas \ngerai iš abiejų galų sutvirtintas tiltas, herulų kariuomenė \nbuvo kovinga, gausi, vadovaujama savimi pasitikinčio \nkarvedžio.

PDF 469

Čia dar nederėtų nepaminėti smulkmenos, jog lietu­\nviai, tuomet vadinęsi herutais, žlugus Odoakrui, gyveno \npietų Italijoje kartu su langobardais.

PDF 35

Žinome, kaip gentys, kurias mes minėjome \nvadindami bendru herulų vardu, žlugus hunų galybei, \nOdoakro vadovaujamos, prideramai pasižymėjo išėjusios \nj civilizuoto pasaulio įvykių areną. Galop, po tragiškos \nšio didžio žmogaus žūties, jie (tikriausiai tik didesnioji \njų likučių dalis) pasuko atgal į tėvynę.