Narbutas aiškina, kad Nestoras IX amžiuje Kuršo pavadinimą rašė „Korš“, bet jį esą reikia skaityti kaip „Kurs“. Teodoras Narbutas rašo, kad Nestoras perėmė pasakojimą apie Kijų, Ščeką, Choryvą ir senovės Kijevą. Teodoras Narbutas Nestoro pateiktomis žiniomis grindė teiginį, kad skandinavams priklausė daug kraštų ir tautų.
Daug kas stengėsi išsiaiškinti Kuršo krašto pavadinimo kil\nmę. Tikras krašto pavadinimas yra Kur-zeeme, lenkiškai Ku-\nronska ziemia, vokiškai Kuhrland. Nestoras IX amžiuje jį va\ndina Korš, skaityti reikia Kurs; tai yra sutrumpintas nacionali\nnis pavadinimas.
Tačiau ži noma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai. Galėjo būti, kad slavai, vėliau tapę šios tvirtovės šeimininkais, ėmė ją vadinti Kue arba Kuje, iš kur kilo Kij, Kijev pe- rewoz, o iš čia pasakojimas apie tris brolius — K i j ų, Ščeką ir Choryvą — susiliejo išvien su žiniomis apie se novės Kijevą. Nestoras irgi nusirašė visa tai.
Istorikas, rašęs jau praėjus šio Kauno įkūrėjo amžiui, neįsigilinęs į istorines detales, galėjo vadinti jam žinomais vardais šią ir anksčiau minė tas žemes pagal jų padėtį; tačiau Protono III amžiuje tų pavadinimų dar nebuvo1. Taip pat skandinavų užkariavi mai lietuvių žemėse buvo labai seni ir dideli. Tai patvir tina Nestoro pateiktos žinios, kad skandinavams priklau sė daug kraštų ir tautų2.
Teodoro Narbuto teigimu, Nestoras apie 860 m. pirmasis iš žinomų originalių istorikų paminėjo Lietuvą ir išvardijo rusų variagams priklausiusias gentis.
Bet, kai smulkiame tautų sąva de šiam bendriniam pavadinimui neliko vietos, jis buvo tarsi pamirštas, tuo tarpu herulais vadinamų hirių sąvo ka įgavo persvarą tarp kitų jiems giminingų genčių; jų pavadinimas, tapęs bendrinis visiems, užgožė tą, kuris liko tik gimtojoje žemėje ir ten gyvenusioms gentims. Iš mums žinomų originalių istorikų pirmasis, Lietuvą pa minėjęs 860 metais ar kiek vėliau, buvo Nestoras; jis iš vardijo rusų variagams ¡priklausiusias gentis2. Dytmaras, Merzeburgo vyskupas, pasakodamas apie Boleslovo Nar siojo karus, 1009 metais mini ir lietuvius**.
Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių jų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus. Visa tai išliko Prūsijoje. Jie nekalbėjo slaviškai, nes Nestoras nemini jų tarp slaviškų genčių; jų kalba buvo labiau gimininga slavų kalbai: Slėceris šias dvi kalbas skelbia esant antro giminystės laipsnio. Dėl sąjungos su graikų imperatoriumi rusai pri siekė savo dievu Perūnu; vadinasi, jis buvo tas pats kaip ir prūsų Perkūnas.
Be to, ir Pretorijus sako, jog prūsai ir rusai iš pradžių priklausė vienai genčiai; variagų vardą jis kildina iš grynai prūsiško žodžio Wa- rejs1, kuris dar jo laikais reiškė vyrą, prievarta renkantį duoklę. Kaip puikiai tai sutampa su Nestoro pasakojimu, jog 859 metais variagai paskyrė kailių duoklę, be kitų, ir krivičiams. Visų šių teiginių, kaip man atrodo, pakanka įrodyti, jog ne vienai senovės prūsų kartai tenka garbė už tai, 1 Wareys, iš lietuviško žodžio Warikt, visiškai nesiderina su \Warrejas.