Motiejus Strijkovskis

PDF 4

Ištisus to varianto frag­\nmentus M. Strijkovskis beveik pažodžiui perteikė savo \nKronikoje (M. Stryikoįvski, Kronika polska, litevvska, \nžmodzka y wszystkiey Rusi, 1582).

PDF 68

Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzis-\ntavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, \nvis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame \ngyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo \n1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lie-\ntuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajo-\nrijos knyga.

PDF 155

Toje vietoje jai bu­\nvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki pas­\nkutinių lietuvių stabmeldystės laikų. Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu­\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug­\nnį netoli Palangos, ant švento kalno.

PDF 179

Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo­ rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta­\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty­\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta­\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty­\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.

PDF 267

Plačios lygumos, užliejamos dvie­\njų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis,\nneišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakam­\npis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis\nšventyklos kampus7. Arčiausia ąžuolo buvo užpakalinė siena.

PDF 319

Saulės tekėjimas buvo aukų atnašavimo laikas*. Išpažintis Prie apeigų, atliekamų per atnašavimą, dar priklauso iš­ pažintis. Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpa­ žintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kroniki­ ninkų pranešimais ir savo paties duomenimis.

PDF 345

Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas\npanaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pa­\nsakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtin­\ngas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai\ntvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės\nromėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės\nPalės garbei.\nBūrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.

PDF 403

402\n\n## Puslapis 402\n\ntuviai juos nešiodavosi kaip signetes; mirus tėvui, ta pačia Sig­\nnete dažnai naudodavosi sūnus ir jo įpėdiniai, jeigu kuriam\nnors neateidavo į galvą savo signetėje išraižyti ką nors kita.\nVis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turė­\njo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi\nHipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji ku­\nnigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302\nmetais Gediminas davė Krunevičiui10.

PDF 431

Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad\nkažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8\n8\nBeje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie\ntai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, ku­\nriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pa­\nreigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių.\n430\n\n## Puslapis 430\n\ntyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyres­\nnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu\n, koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.

PDF 30

Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs ap­ siriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų sa­ vo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiau­ sios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, da­ lyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendin­ ti visų savo ketinimų. Iš tikrųjų jis negailėjo darbo, bet nemokėjo juo laimingai naudotis.

PDF 31

Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at­\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė­\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.

PDF 45

Mūsų kronikinin­ kas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šal­ tiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, rem­ damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto­ riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi­ siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia ki­ lęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.

PDF 46

Tačiau esama sunku­ mų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakoji­ mų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tie­ siai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais ro­ mėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidin­ gai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas.

PDF 119

115\nStrijkovskis savo amžiuje dar girdėjo apie likučius\nišsklaidytų jotvingių1, veikiausiai paimtų į nelaisvę ir\napgyvendintų prie Lietuvos Naugarduko, Raigardo, Ins-\n1 Stryjkomski.\nS. 181.\n121\n\n## Puslapis 119\n\nterburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraš­\ntuose, kur juos vadino igovėnais.

PDF 180

Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pa­ teikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijo­ je, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? - R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.

PDF 127

Ją tebežino lietu­ viai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai. Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos mo­ tina *. Be to, ji raita nulėkdavo į kiekvieno mūšio lauką ir pasi­ dalydavo su Odinu žuvusių karių vėles, lietuviškai vadinamas murgais (murgi).

PDF 202

Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš­ čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo. Bet kai jis ateidavo į tą vietą, ilgą laiką sode girdėdavo kažkokį triukšmą ir lyg žalčių šnypštimą.